Joninės

Jõninės, Kùpolės, Rasõs šveñtė (birželio 24 d.), šv. Jono Krikštytojo gimtadienis, pagal baltiškąją tradiciją – vasaros saulėgrąža, ilgiausios dienos metas. Daugiausia dėmesio sutelkiama į šventės išvakares (birželio 23). Per trumpiausią metų naktį atliekamos apeigos, būrimai. Senovėje šventė tęsdavosi keletą dienų ar ištisą mėnesį (tada švęsti pradėdavo gegužės 25-ąją). Joninės pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 Varmės vyskupo Henriko II rašte, draudžiama jas švęsti „senoviškai“. Lietuviškoji Wolfenbütelio postilė 1573 mini kupolėmis vadintą žolių rinkimą. Casparas Hennenbergeris Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinime (1595) aprašo „velnišką šv. Jono vakarą, kuriam daugelis iš valdžios pritaria, o ir kunigai už tai nebaudžia“. Anot jo, šventės išvakarėse apsaugai nuo raganų trobesių durys, vartai, gyvulių išgenų tvoros apkaišomos dilgėlių ir kitokių žolių puokštėmis, kūrenami laužai „ten, kur tais metais gins karves į ganyklą“. Ryte piemenys per laužavietes pergindavo karves, kad padaugėtų pieno, vėliau kaime pasirinkdavo maisto produktų savo puotai. Johanas Arnoldas Brandas 1673–1674 kelionės po Prūsiją ir kitas šalis aprašyme pažymi, jog lietuvių „Joninių šventė yra ne tą dieną, kaip nurodyta kalendoriuje“. Matas Pretorijus Prūsijos įdomybėse (1690) pabrėžia, jog šv. Jono dienos išvakarėse šeimininkas siunčia samdinius, ypač merginas, į pievas rinkti žolynų. Dalį jų pats šeimininkas ar šeimininkė sukaišioja į trobos sienas ar virš sijų kiekvieno šeimos nario vardu ir stebi – žydės ar nuvys. Iš to buvo sprendžiama apie šeimos nario laukiančią ligą ar mirtį. Puokštę žolynų (kupolę) iškeldavo ant aukštos karties prie sodybos vartų, pro kuriuos bus vežami rugiai. Pati šventė dažnai vadinta Kupole. Kristijono Gotlybo Milkaus (1800) ir Frydricho Kuršaičio (1883) žodynuose šventė vadinama Joninėmis, o renkamos kupolės tapatinamos su jonažolėmis (Hypericum perforatum). Liaudiškose Joninių šventės apeigose gausu baltiškosios pasaulėjautos, mitologijos liekanų: pagerbiama augmenija, ugnis, vanduo, Saulė, įvairiais ritualiniais veiksmais siekiama apsisaugoti nuo blogųjų jėgų, ypač raganų, poveikio, užsitikrinti sveikatą ir laimingą gyvenimą, apsaugoti gyvulius ir užsitikrinti gausesnį javų derlių. Viena svarbiausių prosenovinių apeigų – kupoliavimas, t. y. žolynų rinkimas iš 7 laukų 9 rūšių pievos augalų. Į laukus išeidavo visas kaimas būriu, dainuodami šventei skirtas dainas. XX a. pradžioje susitikę būriai dainuodami sveikindavosi. Surinkę žolynus, apvainikuodavo aukštą kartį (kupolę) ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje. Merginos kupolę saugojo dvi naktis, kad vaikinai „nepavogtų“. Iš surinktų žolynų merginos pynėsi vainikėlius (be siūlo) ir svaidė sau per galvą į beržą ar gluosnį, stebėdamos, iš kelinto karto vainikėlis užsikabins už medžio šakų – po tiek metų mergina ištekėsianti. Grįžusios namo, vainikus į trobą mesdavo pro langą arba sau per galvą. Namuose jie ilgai laikyti kaip sveikatos ir laimės simbolis. Šventės išvakarėse susirinktų vaistažolių dalį moterys sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas – išdžiovindavo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius, apsaugai nuo pelių dėdavo į javus, o tvartuose nuo nelaimių laikydavo iki Kalėdų. Šventės išvakarėse aukštesnėse vietose per naktį kūrendavo laužus ar degindavo ant ilgų karčių pamautas senų ratų stebules, dervos pripiltas statinaites. Tikėta, kad apšvietusi kuo platesnę apylinkę šviesa apsaugo pasėlius nuo burtų, kitų negandų. Į laužą mesdavo iš dirvos išrautas piktžoles – tikėdavosi taip jas išnaikinti. Kuršių nerijos žvejai laužus kūreno iš į krantą išmestų laivų nuolaužų bei senų valčių lentų. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Priešaušriu šventa laužo ugnis, lydima dainų ir laigymų, iškilmingai buvo nešama į namus užgesintiems namų židiniams atnaujinti. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad užsitikrintų šeimos santaiką ir laimingą gyvenimą. Ritualinės ugnies pelenais pabarstydavo dirvas, į jas prikaišiodavo nuodėgulių, apsaugančių derlių nuo pakenkimo. Tai liudija iš senovės atėjusį tikėjimą ritualinės ugnies apvalomąja galia žmogui ir su juo susijusiems daiktams. Joninių naktį buvo maudomasi upėse, prieš saulėtekį, išsirengus nuogai, voliojamasi rasoje. Tikėta, kad tai suteiks sveikatos, jėgų, nekils votys, neatsiras išbėrimų, veidas bus skaistus. Joninės buvo didelė šventė. Per ją ir dar kelias dienas po šventės pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti: tikėta, kad tuomet jūra tykanti aukų. Jurgio Reisgio žiniomis, Tilžės lietuvininkai Dinkių girioje prie Pagėgių 1898 surengė ypatingas Jonines pagerbti dr. J. Basanavičiui, parvykusiam iš Bulgarijos. Geležinkeliu iš Tilžės į Joninių vietą vyko daug Mažosios Lietuvos veikėjų, lietuvininkų šeimų.

L: Hennenberger C. Erclaerung der Preussischen grössern Landtaffel oder Mappen. Königsberg, 1595. S. 323; Gaigalat. Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschńft aus dem Jahre 1573 // Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft. Bd. 5. Hf. 4, S. 147; Praetorius M. Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871. S. 56; Vilmantienė O. Joninių papročiai Prūsų Lietuviuose // Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1–2, p. 116–121; Joninių šventė – Rambyno šventė // Keleivis, 1956, nr. 6 (59); Pietsch R. Fischerlehen auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982, S. 301, 303; Balys J. Joninės / Lietuvių enciklopedija. T. 9. Boston, 1956. p. 480–482; Dundulienė P. Lietuvių šventės, tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991, p. 179–195; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993, p. 90–96.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Letas Palmaitis su atkurta senųjų prūsų vėliava – juoda–raudona–balta–juoda – Rasos šventėje Auksinės upės slėnyje prie Narkyčių, 1993

Iliustracija: Rasos šventė Klaipėdoje, ant Jono kalnelio, 1993

Iliustracija: „Santaros“ surengtos Joninių iškilmės Juodkrantėje, Ievos kalne, 1930. Iš kairės: Endrius Macas, Vydūnas, Fricas Šlenteris, Jokūbas Stiklorius, Endrius Karalius, Adomas Brakas, Martynas Kuršius / Iš Evos Skrudzinskas ir Frico Šlenterio rinkinio

Iliustracija: Priekuliškiai per Jonines Minijos vingyje, 1935 / Iš Birutės Karaliūtės-Kalvaitienės šeimos albumo

Iliustracija: 1936 VI 20 „Vakarų“ laikraščio 1-ajame puslapyje su antrašte „Vykstame į Rambyno šventę!“ išspausdintos dvi 1912 ir 1913 metų šventės dalyvių nuotraukos / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo