Karaliaučiaus Lietuvių pylimas

Karaliáučiaus Lietùvių pýlimas (vok. Litthauer Wall), XVII–XIX a. pastatyta gynybinių įrenginių juosta Karaliaučiaus rytiniame pakraštyje. Tobulėjant karinei technikai ir gresiant didesniems konfliktams, kurfiursto Georgo Wilhelmo valdymo metais (1619–1640) aplink pagrindines Karaliaučiaus dalis (Senamiestį, Knypavą ir Lyvenikę) buvo įrengtas bastioninis gynybinis žiedas, pakeitęs ankstesnes miesto ir jo atskirų dalių mūrines sienas. Jį pagal olandišką fortifikacinę sistemą suprojektavo Karaliaučiaus universiteto matematikos profesorius, astronomas ir architektas Johannas Strausas (1590–1630). Per kelis dešimtmečius aplink miestą buvo pastatyti 26 bastionai ir kiti gynybiniai įrenginiai, sujungti 15 km ilgio žiediniu pylimu, apjuosti vandens grioviais ir kitkuo. Rytinė gynybinio žiedo dalis jau XVI a. vadinta Lietuvių pylimu. 1624–1634 jis rekonstruotas pagal lietuvių architekto Teofilio Spynausko projektą. Tobulinant Karaliaučiaus gynybinę sistemą dalyvavo ir Boguslavas Radvila (Prūsijos generalgubernatorius 1657–1665). Dabar išlikę tik nedideli XVII a. fortifikacinių įrenginių fragmentai. Sausumos gynybinį žiedą papildė Lietuvių užtvara Priegliaus upėje. Ties Lietuvių pylimu upė buvo skersai pertverta įkaltais stipriais mediniais poliais ir plaukiojančiais rąstais-vartais užtvaroje. Taip buvo kontroliuojama laivyba, neleidžiant laisvai į miestą įplaukti laivininkams iš Priegliaus ir Nemuno baseinų – iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Prie užtvaros budėjo sargai, ryte atrakindavę ir vakare užrakindavę vartus upėje, kontroliavę praplaukiančius laivus bei sielius, rinkę mokesčius iš atplaukiančiųjų į Karaliaučių. Panašia Olandų užtvara užtvertos Priegliaus žiotys miesto vakariniame pakraštyje, kontroliuojant iš Aismarių ir Baltijos jūros atplaukiančius laivus. Ankstesni Karaliaučiaus gynybiniai įrenginiai buvo perstatyti XIX a., prisitaikant prie karybos naujovių. 1843 patvirtintas naujo bastionų žiedo statybos projektas. Pagal jį 1843–1860 buvo statomi nauji galingi bastionai ir ravelinai, gilūs grioviai ir aukšti pylimai. 1890 baigus visas statybas, palei Lietuvių pylimo gatvę (vok. Litauer Wallstrasse) nusitęsė Grolmanno gynybinis frontas nuo Naujojo Priegliaus šiaurės pakrantės iki Aukštutinio tvenkinio (vok. Oberteich). Jame buvo įrengti Lietuvos (vok. Litauen), Kupferteich, Grolmann, Oberteich bastionai, Sackheim ravelinas, Dohnos bokštas, pagrindinis pylimas ir vandens griovys. Jie papildė XVIII a. statytą Kronprinco tvirtovę, buvusią Lietuvių pylimo svarbiausiu įtvirtinimu. Gynybiniame fronte buvo įrengti 3 puošnūs mūriniai vartai. Nuo Sakaimio vartų Tepliavos gatvė (vok. Tapiauer Strasse) ėjo Įsruties link. Karališkieji vartai (vok. Königstor) buvo pastatyti senųjų Gumbinės vartų vietoje. Nuo jų Labguvos gatvė (vok. Labiauer Strasse) vedė Nemuno deltos link. Nuo Roßgärter vartų į šiaurę tęsėsi Kranto alėja (vok. Cranzer Allee), vedusi Kuršių nerijos link. 1910–1914 Lietuvos ir Kupferteicho bastionai buvo nugriauti kaip netekę gynybinės reikšmės. Buvo palikti tik jų redutai. Po Pirmojo pasaulinio karo bastionai ir kiti Lietuvių pylimo įrenginiai saugoti kaip istorijos ir architektūros paminklai. Dauguma jų nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, suniokoti sovietmečiu. Tik Lietuvių pylimo gatvė (bene vienintelė Karaliaučiuje) išlaikė savo senąjį vardą (rus. Litovskij val).

Martynas Purvinas

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto Sakaimio vartai, vaizdas atvykstant nuo Įsruties, 1978 / Iš Rimanto Matulio rinkimo

Iliustracija: Lietuvių pylimas – Karaliaučiaus įtvirtinimų rytinė dalis, XVII–XX a. pradžia / Iš Povilo Rėklaičio knygos „Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant“, 1999