istoriniai žemėlapiai.

istòriniai žemlapiai. Juose kartografuojami istoriniai įvykiai, visuomenės, genčių, tautų, tautinių santykių raidos procesai, gyventojų demografija. H. Zelbos labai apytiksliame 1542 žemėlapyje Sembos žemė pavadinta Samaiden, o jos šiaurės vakariniame pakraštyje kryžiuočių atkeltų sūduvių apgyventa teritorija – Sudau (Sūduva). Tokie pat užrašai 1562 G. Gastoldi, 1566 C. Vopelijaus, 1570 A. Ortelijaus žemėlapiuose. 1553 G. Lilyʼo ir M. Tramezzinio žemėlapyje Prieglius vadinamas Pregora. Daug tikslesni, specialiai Prūsijai bei Mažajai Lietuvai skirti XVI a. II pusės Casparo Hennenbergerio žemėlapiai. Tikslumu pasižymėjo ir Ragainėje gimęs XVII a. kartografas bei karo inžinierius Friedrichas Gedkantas. Lietuvos karo inžinierius, architektas ir kartografas Juozapas Narūnavičius (Naronskis; mirė 1678) 1663 iš Prūsijos kunigaikščio Friedricho Wilhelmo gavo užduotį sudaryti Prūsijos krašto generalinį žemėlapį. Sūnaus Jono Juozapo padedamas sudarė 44 krašto žemėlapius. Atskirais lapais pavaizduotos didelės Notangos ir Sembos sritys (tai buvo nebe prūsų genčių žemės: Sembos sritis tuomet apėmė ne tik etninę Sembą, bet ir Nadruvą, Skalvą). Ch. Hartknochas knygoje Alt- und neues Preussen, 1684 [Senoji ir naujoji Prūsija] sudarė prūsų ir vakarinių lietuvių genčių žemėlapį, jame dar nupieštas parblokštas prūsų karys. Vardas Lietuva, Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva (lot. Lithuania Borussica – Borusijos, t. y. Prūsijos Lietuva; vok. Litauen, Klein Litauen, Preussisch-Litthauen; Provinz Litthauen; angl. Little Lithuania, Lithuania Minor; flamandiškai Lithuavie Prussienne, Lithvania; lenk. Mała Litwa, Pruska Litwa; rus. Prusskaja Litva, Malaja Litva) nespausdintuose žemėlapiuose atsiranda XVII a., spausdintuose – nuo XVIII a. pradžios, kai vyko Mažosios Lietuvos vokiškoji kolonizacija. Kartografo ir inžinieriaus Samuelio von Suchodoletzo (1649–po 1724) XVIII a. pradžioje sudarytame žemėlapyje senoji Prūsija suskirstyta į Sembos (įėjo ir Mažoji Lietuva), Notangos ir Oberlando (Prūsijos pietuose) dideles sritis (distriktus). Nuo 1708 jis tyrė Klaipėdos, Tilžės, Žiokų, Žuvininkų ir Piliavos apskritis bei valsčius. 18 S. von Suchodoletzo žemėlapių iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomi Karaliaučiaus miesto archyve. 1708 sudarytame žemėlapyje pirmieji 4 lapai skirti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritims (Lietuvos provincijai). Johannas von Collas 1714 nubraižė keletą Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskričių lapų, bet tai tebuvo Narūnavičiaus ir Suchodoletzo darbų perdirbiniai. Po 1709–1711 maro bei bado pradėjus atkurti Mažosios Lietuvos ūkį ir ją kolonizuoti, Prūsijos valdžia pavedė kapitonui von Bosse Mažosios Lietuvos teritoriją permatuoti. 1722 jis apsiribojo Įsruties ir Ragainės apskritimis, o 1724 kartografavo šias ir dar Tilžės bei Klaipėdos apskritis, įrašydamas ir valsčių pavadinimus. 4 lapų žemėlapį 1725 pavadino Carte von dem in Königlich Preussisch-Littauen gelegenen <...> district [Karališkosios Prūsų Lietuvos <...> apskričių žemėlapis]. Senąją Prūsiją bei lietuviškąsias apskritis 1726–1730 naujai kartografavo inžinerijos kapitonas Simonas, inžinieriai Guionneau (Gijonio) ir du Moulin (de Mulenas). Senąją Prūsiją jie suskirstė į Sembos, Lietuvos (čia nuo Sembos srities atskiriama Lietuvos sritis), Notangos ir Oberlando sritis. Simono 1730 parengtu 7 lapų žemėlapiu (mastelis 1:200 000) Karte von Ostpreussen und Litthauen [Rytprūsių ir Lietuvos žemėlapis] kaip pavyzdiniu kartografai naudojosi visą XVIII a. ir jį nuolatos kopijavo. Samuelio Suchodoletzo sūnus Johannas Wladislaus Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I nurodymu 1733 sudarė Carte des Königreichs Preussen [Prūsijos karalystės žemėlapis]. Senoji Prūsija (Prūsa) suskirstyta į Lietuvos, Sembos, Notangos ir Oberlando sritis. Užrašas Litthauen tęsiasi nuo Laukiškos iki Širvintos. 1730 žemėlapio kairiajame ir dešiniajame kampuose surašyti minėtų 4 sričių 32 valsčiai, bažnyčios. Užrašas Litthaven tęsiasi nuo Geldapės pietuose iki Klaipėdos šiaurėje. 1724 žemėlapyje J. W. Suchodoletzas pavaizdavo vokiečių kolonistų įsikūrimą Įsruties ir Ragainės apskrityse (čia jų daugiausia apsigyveno). Inžinierius Johannas Friedrichas Betgenas puošniame 1735 žemėlapyje Littuania Borussica (su 1724 įkurto Gumbinės miesto planu) tiksliau nurodo Mažosios Lietuvos kolonizavimą, ypač lietuviškas gyvenvietes, kuriose įsikūrė zalcburgiečiai. Pirmą kartą Prūsijos vyriausybės užsakymu išspausdintame žemėlapyje yra paminėtas Prūsų Lietuvos vardas; pirmą kartą išskirta Mažoji Lietuva kaip atskira Prūsijos provincija. Valdant karaliui Friedrichui II (1740–1786), istorinius žemėlapius imta spausdinti. Friedricho II nurodymu majoras von Oelsnitzas, remdamasis Simono žemėlapiu, 1754 parengė generalinį Prūsijos žemėlapį, pavyzdinį kitiems XVIII a. kartografams. Jame užrašyti minėtų 4 sričių (su Littauen), apskričių, valsčių pavadinimai, atskiruose valsčiuose esančių karališkųjų palivarkų, seniūnijų bei šatulinių kaimų, bajorų palivarkų ir kaimų, kulmiškių kaimų ir sodybų (kiemų) skaičius. Sutartiniais ženklais sužymėti miestai, bažnytkaimiai, bažnyčios, pilys, valstybiniai ir atskirų dvarininkų kaimai, bajorų dvarai arba palivarkai bei atskiri ūkiai, kulmiškiai kaimai bei ūkiai, vandens ir vėjo malūnai. Von Oelsnitzo darbas vertingas ir dėl nurodytų lietuviškų vietovardžių. 1748 minėtas karalius suteikė privilegiją Prūsijos karališkajai mokslų akademijai Berlyne sudarinėti žemėlapius ir atlasus, juos platinti. Johanno Christopho Rhodes (1713–1786) 1753 žemėlapyje, išleistame Berlyne, užrašas Litauen tęsiasi nuo Labguvos iki Širvintos. Franzo Ludwigo Güssefeldo 1775 Nürnberge išleistame žemėlapyje Mažosios Lietuvos teritorija pavadinta Littauischer Kreis. Pirmą kartą kaip senosios Prūsijos (Prūsos) sinonimas atsirado terminas Borussia Orientalis – Rytprūsiai (nes 1772 susidarė ir Vakarų Prūsija). Güssefeldo 1795 žemėlapyje Carte von dem Königreich Preussen [Prūsijos karalystės žemėlapis] pirmą kartą įrašytas Klein Litauen vardas. Prūsos kraštas vadinamas Ostpreussen (Rytprūsiai) Güssefeldo, 1820 F. X. Hutterio (Charte von Königreich Polen – Lenkijos karalystės žemėlapis) ir kitų. Danieliaus Friedricho Sotzmanno (1754–1840) 1798 žemėlapyje Mažosios Lietuvos teritorija pavadinta Littauisches Kammerdepartement [Lietuvos departamentas; egzistavo 1736–1818], 1798 Cantons-Carte von Litthauen, Ost- und Westpreussen [Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos kantonų žemėlapis], sudarytas tuoj po Lenkijos ir Lietuvos valstybės III padalijimo, įdomus tuo, kad Lietuva traktuojama kaip lygiavertė Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijoms. 1795 karalius Friedrichas Wilhelmas II paliepė Prūsijos karalystės vidaus reikalų ministrui baronui Schrötteriui iš naujo permatuoti rytines provincijas. 1802 žemėlapis pavadintas Karte von den Provinzen Litthauen, Ost- und West-Preussen und dem Netz-Districte [Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijjų bei apygardų tinklo žemėlapis]. 1802 Friedricho Bernhardo Engelhardto darbe Karte von Ost-Preussen nebst Preussisch Litthauen und West-Preussen [Rytprūsių bei Prūsų Lietuvos ir Vakarų Prūsijos žemėlapis] vėl vartojamas Prūsų Lietuvos vardas, bet 1819 Karte von Ost-Preussen, Litthauen, West-Preussen und dem Netz-Distrikte enthaltend die Regierungs-Bezirke Koenigsberg, Gumbinnen, Danzig, Marienwerder und Bromberg [Rytprūsių, Lietuvos, Vakarų Prūsijos su Karaliaučiaus, Gumbinės, Dancigo, Marienverderio ir Brombergo apygardų tinklu žemėlapis] – tik Lietuvos. Taigi terminai Litauen, Klein Litauen, Preussisch-Litauen, Litthauisches Departement, Littauisches Kreis, Regierungsbezirk Litauen buvo vartojami ir kaip etninio bei etnografinio, ir kaip administracinio teritorinio vieneto vardai. Deja, XIX a. II ketvirtyje oficialiuose žemėlapiuose terminą Litauen keičia Regierungsbezirk Gumbinnen [Gumbinės apygarda, 1818–1945]. Mokslininkai savo istoriniuose žemėlapiuose ir toliau jį vartoja: J. C. Wutzke Carte von Ostpreussen und Litthauen [Rytprūsių ir Lietuvos žemėlapis], Adolfas Bötticheris Karte von Litauen und Masuren [Lietuvos ir Mozūrijos žemėlapis], E. Zimmerriemeris Die nationallitauische Bevölkerung im Preussischen Litauen [Prūsų Lietuvos lietuvių tautybės gyventojai], Albertas Zweckas XIX a. pabaigoje Die litauischen Confirmanden im Preussischen Litauen [Lietuviai konfirmantai Prūsų Lietuvoje], 1901 Georgo Sickerio 4 lapų Karte von Ostpreussen [Rytprūsių žemėlapis] vienas lapas pavadintas Litauen. Prūsijos bei Mažosios Lietuvos tyrėjų darbuose istorinių žemėlapių padaugėjo XIX a. II pusėje ir ypač XX amžiuje. Maxas Toeppenas savo knygoje Historisch-Comparative Geographie von Preussen, 1858 [Prūsijos istorinė lyginamoji geografija] įdėjo vakarų baltų genčių arba jų junginių žemių žemėlapį, nubrėžė prūsus ir vakarinius lietuvius skiriančią liniją. Prūsų ir lietuvių gyventų plotų ribas stengėsi nustatyti kalbininkas ir archeologas Adalbertas Bezzenbergeris: Die litauisch-preussische Grenze, 1882 [Lietuvių–prūsų riba], Über die Verbreitung einiger Ortsnamen in Ostpreussen, 1883 [Dėl kai kurių vietovardžių paplitimo Rytprūsiuose]. Archeologinius paminklus, rodančius Prūsos apgyvendinimą proistorės laikais, sužymėjo Emilis Hollackas: Vorgeschichtliche Übersichtskarte von Ostpreussen, 1908 [Rytprūsių proistorės apžvalginis žemėlapis]. Franzas Tetzneris, remdamasis pavadinimais bažnytkaimių, kuriuose pamokslai po 1709–1711 maro bei bado dar buvo sakomi lietuviškai, pavaizdavo savo 1719 metų padėtį atspindinčiame žemėlapyje knygoje Die Slawen in Deutschland, 1902 [Slavai Vokietijoje]. Jis nurodė parapijų, kuriose lietuviai dar sudarė gyventojų daugumą, pietinę ribą. Richardas Boeckhas knygoje Der Deutschen Volkszahl und Sprachgebiet in den europäischen Staaten, 1869 [Vokiečių gyventojų surašymas ir kalbos plotas Europos valstybėse] pagal 1861 Prūsijos gyventojų srašymo oficialius duomenis sudarė spalvotą etninį žemėlapį Sprachkarte vom Preussischen Staat [Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis]. Tai pirmasis toks vokiečių, lietuvių, lenkų bei mozūrų-lenkų ir kuršininkų gyvenamas vietas žymintis žemėlapis. Jo reprodukciją savo knygoje Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje (1935) įdėjo Vincas Vileišis. Jis sudarė kalbų pasiskirstymo Mažojoje Lietuvoje (pagal 1905 gyventojų surašymą) spalvotą grafinį žemėlapį. Mažosios Lietuvos ribas savo žemėlapiuose tikslino, jas išvesdami toliau į pietus, Albertas Zweckas knygoje Litauen, 1898 [Lietuva] ir Konstantinas Karpas knygoje Beiträge zur aeltesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens, 1934 [Klaipėdos krašto ir Prūsų Lietuvos senosios istorijos klausimu]. Įdomu, kad netgi 1918 Vokietijos kariniame žemėlapyje Įsruties, Labguvos ir Geldapės apskritys pažymėtos kaip mišriai vokiečių ir lietuvių gyvenamos. Prūsijos administracinį teritorinį suskirstymą 1815–1818 į Lietuvos (Gumbinės), Rytprūsių (Karaliaučiaus) ir kitas apygardas, naujų apskričių bei valsčių sudarymą savo žemėlapyje pavaizdavo žymus XIX a. krašto tyrėjas Robertas Steinas knygoje Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens durch die Reform des neunzehnten Jahrhunderts, 1918 [Rytprūsių ūkio būklės pertvarkymas per XIX a. reformą]. Architektūrologai Adolfas Bötticheris knygoje Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen, 1895–1896, Hf. 5–6 [Rytprūsių provincijjos statybos ir dailės paminklai] ir W. Pesleris studijoje Die Haustypengebiete im Deutschen Reiche, 1908 [Trobesių tipų sritys Vokietijos imperijoje] nustatė lietuvių architektūros paplitimo plotus. Vokiečių mokslininkai sudarė ir archeologinių atlasų. 1936 išleistas Carlo Engelio ir Wolfgango La Baume parengtas Atlas der Ost- und westpreussischen Landesgeschichte. Teil 1: Kulturen und Völker der Frühzeit im Preussenland [Rytų ir Vakarų Prūsijos krašto istorijos atlasas. D. 1: Senųjų laikų Prūsos krašto kultūros ir tautos]. Baltų sritys pagal I–XIII a. archeologinius radinius suskirstytos į grupes: Sembos-Notangos, Bartos, Įsros-Priegliaus (Nadruvos), Klaipėdos, Rytų Mozūrijos (Sūduvos) ir Vakarų Mozūrijos (Galindos). Taigi prūsų sembų ir notangų žemės skiriamos nuo vakarinių lietuvių, nadruvių, sūduvių ir galindų. Šių autorių 1937 tuo pačiu pavadinimu išleistos knygos Kulturen... žemėlapyje nubrėžtos baltų genčių teritorijos. Visai kitokios negu M. Toeppeno, A. Bezzenbergerio prūsų ir lietuvių teritorijų ribos nubrėžtos Hanso Mortenseno straipsnyje Die Nationalitätengrenze zwischen Alt-Preussen und Litauen, 1922 [Tautų sienos tarp Senosios Prūsos ir Lietuvos]. 1968 pradėtas leisti Hanso Mortenseno, Gertrudos Mortensen ir Reinhardo Wenskauso parengtas daugiatomis Historisch-geographischer Atlas des Preussenlandes [Prūsijos istorijos ir geografijos atlasas]. Kartografinį darbą dirba ir lenkų, rusų archeologai, etnologai, istorikai. Knygoje Dzieje Warmii i Mazur w zarysie. T 1, 1981 [Varmės ir Mozūrijos istorijos bruožai] J. Okuliczius archeologiniuose žemėlapiuose į atskirą kultūros sritį išskyrė vakarinius lietuvius; pažymėjo VI–VII a. buvusias prūsų, galindų ir jotvingių žemių ribas; archeologiniai radiniai abipus Nemuno žemupio pažymėti kaip lietuviški, o ne prūsiški. Toje knygoje M. Biskupas ir M. Pollakówna istoriniuose žemėlapiuose pavaizdavo Kryžiuočių ordino valstybės teritorinį administracinį suskirstymą XV a. pradžioje, komtūrijų ribas, jų centrus, riterių ir vyskupų pilis, svarbiausias gyvenvietes ir kita. K. Górskis nubrėžė plotus Prūsijoje, kuriuose XV–XVII a. buvo paplitusios kolonistų lenkų sodybos: Mozūrija, Mažosios Lietuvos (Pruska Litwa) pietryčių pakraštys (Unguros ir Geldapės apylinkės), dalis Varmės ir Marienburgo–Marienverderio srities. G. Leydingas parengė istorinių žemėlapių apie Prūsijos karalystės teritorinius administracinius suskirstymus XVIII–XIX amžiuje. Be minėto V. Vileišio, istorinius žemėlapis sudarinėjo ir kiti lietuvių mokslininkai. Rudolfas Valsonokas XVII a. pabaigos Mažosios Lietuvos pietvakarinį ribą nukėlė už Deimės upės, Mažajai Lietuvai priskirdamas ir pusę Sembos pusiasalio (knygoje Klaipėdos problema, 1932; II leidimas 1992). Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos (1936, II leidimas 1990) istoriniai žemėlapiai atspindi XIII a. Vokiečių ordino užkariauto Prūsos krašto administracinį teritorinį suskirstymą iki XIX a., jam 1525 virtus Prūsijos kunigaikštyste, 1701 – karalyste. 1944 pabaigoje LSSR vadovybės užsakymu Vilniaus universiteto geografai Kazimieras Bieliukas, Vaclovas Chomskis ir Vytautas Gudelis parengė Karaliaučiaus krašto žemėlapių (mastelis 1:200 000) su lietuviška toponimika; tačiau jų politiniais sumetimais neprireikė, likimas nežinomas. Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų valdžios draudimų bei persekiojimų mažai kas drįso ne tik tirti Mažosios Lietuvos praeitį, bet ir sudarinėti istorinius žemėlapius. Sovietmečiu Rimantas Matulis, pagrindu laikydamas vokišką Pirmojo pasaulinio karo žemėlapį, nubraižė Karaliaučiaus krašto žemėlapį (mastelis 1:100 000) su atlietuvintais Mažosios Lietuvos vietovardžiais ir vandenvardžiais, pažymėjęs piliakalnius ir bažnyčias (liko nespausdintas). Vytautas Šilas sudarė Karaliaučiaus srities žemėlapį (1:400 000) su dvigubais – lietuviškais ir rusiškais – gyvenviečių pavadinimai; šis žemėlapis plito su rotaprintu išspausdinta nelegaliai platinama knyga Vadovas po Mažąją Lietuvą. Baltų genčių gyvenamą teritoriją istoriniuose žemėlapiuose, skirtuose Lietuvos istorijai, tikslino kartografė Ona Maksimaitienė. Istorinių žemėlapių, atlasų apie prabaltų, baltų teritorijas, jų atskiras kultūras Europoje yra sudarę archeologai Adolfas Tautavičius Marija Birutė Gimbutienė, Rimutė Rimantienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, rusų etnologas Pavelas Kušner-Knyševas ir kiti. Pastarasis, remdamasis M. Toeppenu, Adalbertu Bezzenbergeriu, F. Tetzneriu, Frydrichu Kuršaičiu ir kitais duomenimis, sudarė XIII–XIV a. prūsų ir lietuvių gyvenamų sričių, lietuvių kalbos vartojimo ir lietuviškų pamaldų Rytprūsiuose pietinės ribos XX a. pradžios žemėlapius (P. I. Kušneris (Knyševas) Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis, Chicago, 1979). Istoriniais žemėlapiais savo knygą Mūsų praeities beieškant (1994; aisčių arealai, prekyba, gintaro keliai) iliustravo Česlovas Gedgaudas. Istorikas Romas Batūra, remdamasis Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika (1985), sudarė istorinį žemėlapį, kuriame pažymėtos vakarinių baltų žemės bei atskiri valsčiai, gyvenvietės, baltų ir kryžiuočių pilys, mūšių bei kautynių, prūsų, jotvingių, lietuvių vadų žuvimo bei palaidojimo vietos. Kalbininkas Vilius Pėteraitis, remdamasis hidronimais ir kitais toponimais, sudarė prabaltų, baltų, vakarinių baltų arealų, prūsų ir lietuvių genčių, jų vandenvardžių paplitimo ribų, bažnyčiose vartojamos lietuvių kalbos pietinės ribos XVI–XVII a. istorinius žemėlapius (knygose Mažoji Lietuva ir Tvanksta, 1992 ir Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, 1997). Kalbininkas Zigmas Zinkevičius sudarė lietuvių kalbos tarmių paplitimo, Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjų gyventų vietų žemėlapį (Ramuva, 1989; Lietuvių kalbos istorija. T. 3. 1988). Rusų istoriko Vladimiro Pašutos žemėlapyje Lietuvos valstybė XIII a. ir pirmojoje XIV a. pusėje (iki 1341 m.) knygoje Lietuvos valstybės susidarymas (lietuviškai išleista 1971) parodytos lietuvių mūšių su Vokiečių ir Livonijos ordinais vietos su datomis, puolimų kryptys, svarbiausios pilys. Panašių istorinių žemėlapių yra lietuviškose enciklopedijose. Valdemaras Šimėnas tyrė rytų ir vakarų baltų ribas pagal archeologinius duomenis, žemėlapiai skelbti knygoje Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija (1997). V. Šimėnas sudarė ir tarpgentinių ribų istorinius žemėlapius (išspausdinti Archaelogia Baltica, 1995), taip pat žemėlapį-ankstinuką Nord-Ostpreußen, 1990) [Šiauriniai Rytprūsiai], kuriame pažymėti piliakalniai, pilys, bažnyčios ir kiti objektai, pateikta trumpa miestų istorija. Etninį Mažosios Lietuvos žemėlapį 1972 paskelbė Algirdas Matulevičius Lietuvos MA Darbuose (Serija A. 1972. T. 1(38) straipsnyje Dėl lietuvių Prūsijoje pietinės etninės ribos XVIII a. pradžioje. Monografijoje Mažoji Lietuva XVIII amžiuje (1989) įdėtas istorinis žemėlapis Lietuvių teritorija Prūsijoje iki maro ir vokiškosios kolonizacijos (XVIII a. pradžia) apima Karaliaučiaus kraštą (Rusijos valdomą Kaliningrado sritį) su Geldapės apylinkėmis dabartinėje Lenkijoje bei buvusį Klaipėdos kraštą; nurodyti Prūsijos karalystės administraciniai teritoriniai suskirstymai, atskirų kraštų, departamentų, provincijų, apskričių ribos, jų centrai; nubrėžtos lietuvių gyvenamo ploto pietinės ribos linijos pagal Tetznerį (I ir II), Toeppeną ir Bezzenbergerį, Vileišį, Valsonoką; pateikti Prūsijos miestų herbai. A. Matulevičius dar sudarė ir kitą Mažosios Lietuvos istorinį žemėlapį – jame pažymėti bažnytkaimiai, kuriuose pamaldos vyko vien lietuvių kalba arba lietuvių ir vokiečių, lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis (kolektyviniame veikale Lietuvininkų kraštas, 1995). To paties autoriaus istoriniame žemėlapyje, įdėtame Martyno Gelžinio knygoje Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva (1996), nurodyti XVII a. plotai, kuriuose lietuviškai kalbantys gyventojai vyravo ar dar gyvavo. Kartografo Petro Gaučo ir A. Matulevičiaus žemėlapyje Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje (knygoje Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas, 1996) pagal tokius pat kriterijus nurodytos dar ir prūsų, kuršininkų, vokiečių ir lenkų gyvenamos teritorijos. P. Gaučas, A. Matulevičius, Domas Kaunas ir V. Šilas sudarė Prūsijos hercogystės (1525–1701) ir karalystės (1701–1871) epochų istorinius žemėlapis (knygoje Lietuvos sienų raida. T. 2. 1997), kuriuose pažymėtos svarbiausios įžymių lietuvių raštijos, kultūros, mokslo veikėjų gyventos vietos, pirmosios lietuviškos mokyklos, lietuviškos spaustuvės, bibliotekos, pateikta prūsų ir lietuvių etnografinės ribos, maru 1709–1711 mirusių gyventojų statistika, lietuvininkų ūkininkų procentas 1736 pagal apskritis bei valsčius ir kiti duomenys. Ten pateikta archeologinių žemėlapių apie baltus, jų kultūras pagal R. Rimantienę, M. Gimbutienę, R. Volkaitę-Kulikauskienę, Valentiną Sedovą ir kitus. Lietuvių etnologai yra sudarę žemdirbystės padargų (Pranė Dundulienė, Vacys Milius), linininkystės įrankių (Angelė Vyšniauskaitė), gyvulininkystės rykų (Regina Merkienė), transporto priemonių (Janina Laniauskaitė-Morkūnienė), aprangos dalių (Vida Kulikauskienė, M. Miliuvienė) paplitimo Klaipėdos krašte schemų.

L: Hanke M. Geschickte der amtlichen Kartographie Brandenburg-Preussens bis zum Ausgang der Friderzianischen Zeit. Stuttgart, 1935; Hinkel H. Ost- und Westpreussische Karten in der Staatsbibliothek Marburg // Zeitschrift für Ostforschung. Jg. 13. Marburg/Lahn, 1964; Reklaitis P. Kleinlitauen in der Kartographie Preussens // Lithuania Minor, New York, 1976, p. 64–119; Jäger E. Prussia-Karten. 1542–1810. Stuttgart, 1982; Barran F. Städte Atlas Ostpreussen. 1988; Maksimaitienė O. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai. V., 1991; Šamas A. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. V., 1997; Reklaitis P. Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant. V., 1999, p. 369–424.

Algirdas Matulevičius

Povilas Reklaitis

Iliustracija: Gerardo Merkatoriaus „Atlaso“ antraštinis lapas, 1595 / Iš Aloyzo Samo knygos „Žemėlapiai ir jų kūrėjai“, 1997

Iliustracija: Gerardo Merkatoriaus atlase pirmąkart išspausdinta žemėlapio „Lithvania“ fragmentas, nurodyta Nemirseta, Klaipėda, Kuršių nerija, Nemuno šakos Rusnė ir Gilija, Ragainė, 1595 / Iš Aloyzo Samo knygos „Žemėlapiai ir jų kūrėjai“, 1997

Iliustracija: „Cleypeda“ – Klaipėdos miestas pažymėtas lietuviškuoju vardu žemėlapyje „Prussia retus Auctove Caspar Hennenberger“, išspausdintame Christopho Hartknocho veikale „Selectae dissertationes historicale de varis rebus Prussicis“, 1679

Iliustracija: Istorinis žemėlapis. Piliakalniai Klaipėdos ir Šilutės apskrityse, 1938

Iliustracija: Istorinis žemėlapis. Piliakalniai Pagėgių apskrityje, 1938

Iliustracija: Žemėlapis. „Lietuvių teritorija Prūsijoje iki didžiojo maro ir vokiečių kolonizacijos (XVIII a. pradžia)“, 1989