Įsės parapija

sės parãpija. Prūsijoje nugalėjus Reformacijai, Kuršių marių rytų pakrantės gyventojai dar ilgokai priklausė Kuncų parapijai, bet Senojoje Įsėje 1570 įkurta parapija, susidarė savarankiška bendruomenė. Matyt, dėl dvasininkų stygiaus tik 1578 paskirtas diakonas G. Hinkas. Netrukus pastatyta bažnyčia (perstatyta 1700), bet ir tada neatsirado kunigo, sutinkančio čia dirbti, todėl Įsės bendruomenė tebebuvo laikoma Kuncų filija. 1583 ji atgavo parapijos statusą, bet 1684–1811 vėl buvo tik Kalnininkų filija. Aštuonkampės, 17 m skersmens, iš išorės apkaltos horizontaliomis lentomis bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas stogo viduryje ir baigėsi ne kryžiumi, o vėjarodžiu. Jis buvo geras orientyras marių žvejams. Bokšto varpo gaudesys padėjo orientuotis užslinkus tirštam rūkui. Varpas skambėjęs žvejų kalba: Stintos, pūkiai! Stintos, pūkiai! Šventorius buvo aptvertas kaimiška žardine tvora. Dirbti pastoracinį darbą buvo nelengva, nes vietos žmonės dar ilgai laikėsi pagoniškų papročių. 1845–1855 kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas Carlas Leopoldas Friedrichas Neissas, 1820–1851 parapijos mokykloje precentoriavo publicistas, sakytojas Johannas Ferdinandas Kelkis, 1863–1869 kunigavo Janis Pipirs. Įsėje gyveno daug lietuvių: 1848 jų užrašyta 1379 (79,6 % parapijos narių), 1902 – per 1000 (55,5 %), 1910 – 100. Namuose lietuviškai kalbėtasi ir po Pirmojo pasaulinio karo. Pasak Ch. Kairio, dalis Įsės vaikų vokiškai 1921 pramokdavo tik pradėję lankyti mokyklą. Pamaldos lietuvių kalba vykdavo beveik kas sekmadienį.

Albertas Juška

Iliustracija: Įsės evangelikų liuteronų bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Įsės evangelikų liuteronų bažnyčios krikštykla, XVII a. / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968