Eitkūnai

Eitknai (vok. Eydtkuhnen, nuo 1938 Eydtkau; rus. Čkalovo, vėliau Černyševskoje), miestelis Stalupėnų apskrityje, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos paribyje, Lieponos upelio kairiajame krante, 11 km į rytus nuo Stalupėnų. Žmonės prie pasienio upelio kūrėsi 1539; 1557 minimi gyventojai Eitkus ir Eitkuhn, pagal kuriuos pavadinta vietovė; 1564 minima Eydtkunen. XVII a. per Eitkūnus nutiestas Įsruties–Kauno vieškelis. 1785 buvo 40 gyventojų. Vieškelis 1837 paverstas svarbiu plentu. Geležinkelis iš Berlyno ir Karaliaučiaus Eitkūnus pasiekė 1860, o 1861 įrengta pasienio stotis, 1866 – didelė muitinė. Per Eitkūnus Prūsija (vėliau Vokietija) intensyviai prekiavo su Rusija. Todėl Eitkūnuose buvo vis plečiama didžiulė perkrovimo stotis, aptarnavimo tarnybos. Eitkūnuose ir apylinkėse XIX a. išplito iš Rusijos bėgančių lietuvių pervedimas, kontrabanda per sieną į Vokietiją, taip pat knygnešystė. Todėl XIX ir XX a. sandūroje Eitkūnai labai išsiplėtė. Pastatytos evangelikų liuteronų (1887; Eitkūnų parapija), baptistų, katalikų bažnyčios, žydų sinagoga, daug krautuvių, užeigos namų, viešbučių. Palei plentus į Stalupėnus ir Pilkalnį susiklostė tankiai užstatytos miestelio dalys. Vykstant pasienio mūšiams, 1914 Eitkūnas buvo apgriauti. Po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai atsikūrė, 1922 gavo miesto teises. 1923 buvo 7619 gyventojai. Veikė ligoninė, kelios mokyklos, geležinkelio remonto dirbtuvės, keli bankai, malūnai, pieninė, daug krautuvių, keliolika prekių ekspedicijos kontorų (ypač prekybai su Lietuvos Respublika). 1936 buvo 5320, 1939 – 4922 gyventojai. Vykstant mūšiams 1944 ir sovietmečiu buvo sugriauta 90% senųjų Eitkūnų pastatų. Raudonarmiečiai išžudė daug Eitkūnų gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo Eitkūnuose įsikūrė sovietų armijos kareivinės, kiti kariniai junginiai (užėmę didelę Eitkūnų dalį ir suniokotos bažnyčios liekanas). Skurdus miestelis nebeprimena buvusių Eitkūnų.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas