dvaro sodyba
dvãro sodýba. Jos pobūdis, pastatų dydis priklausė nuo paties dvaro ekonominio pajėgumo, valdytų žemių ploto ir kitų dalykų. Klaipėdos krašte vyravo nedidelės sodybos. Didelių ir labai didelių dvarų sodybų būta Karaliaučiaus krašte. Dvaro sodybą sudarė: dvaro rūmai (šeimininkų gyvenamasis pastatas), pagalbiniai pastatai (tarnų būstai, virtuvės, rūsiai), gamybiniai pastatai (tvartai, daržinės, svirnai, dirbtuvės ir kita). Prūsijos dvarų sodybos neretai buvo gamybinio pobūdžio: dažnai vyraudavo gamybiniai pastatai, o rūmai ir jų aplinka (parkai, tvenkiniai) būdavo gana kuklūs. Tuo šios dvarų sodybos labai skyrėsi nuo puošnių ir pretenzingų Lenkijos ir Lietuvos dvarų. Reprezentacinių dvarų sodybų Prūsijoje buvo nedaug, dėl istorinių priežasčių jos būdingesnės pietinei Mažosios Lietuvos daliai (pvz., Beiniūnų dvaro sodyba). Gamybinis dvarų sodybų pobūdis itin sustiprėjo XIX–XX a. pradžioje, tuomet statyti didžiuliai (100 m ir ilgesni), kapitališki ir moderniai (pagal anuometinį technologinį lygį) įrengti gamybiniai trobesiai. Tuo dvarų sodybos atspindėjo bendrą protestantų etikos dvasią – dėmesį darbui, o ne tuščioms pramogoms. Dvarų sodybos planuotos labai racionaliai, pastatai statyti kompaktiškai, dažniau aplink vieną bendrą stačiakampį kiemą, taupant žemę. Tuo jos skyrėsi nuo plačiai išsiskleidusių daugumos dvarų sodybų Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Pabrėžtinai kuklios buvo dvarų padalinių – palivarkų sodybos, jos pirmiausia buvo kaip gamybos kompleksai. Dvarų sodybose greta žemės ūkio paskirties gamybinių trobesių buvo nereti ir kitokie gamybiniai objektai (pvz., vandens malūnas Doviluose, degtinės varykla Priekulės kilmingojo dvaro sodyboje). XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gamybiniai statiniai ypač įvairiai puošti (raudonų plytų, skaldytų akmenų, tinkuotų plokštumų deriniai, įvairios architektūrinės formos ir detalės, kalto metalo ir medžio elementai), jie būdavo įspūdingiausias dvarų sodybų elementas, pvz., Jurbarko (vok. Georgenburg) žirgyno kompleksas. Greta dvarų sodybų branduolio (rūmų, pagalbinių ir gamybinių pastatų) būdavo kumetynai – dvaro darbininkų būstai. Didesnėse dvarų sodybose tai dažniau būdavo mūriniai 1–2 ir daugiau butų nameliai su savo nedideliais ūkiniais trobesiais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą plito 2 aukštų daugiabučiai gyvenamieji namai kumečiams. Prūsijos kumetynai, palyginti su Didžiosios Lietuvos, pasižymėjo tvarkingumu ir nemažais patogumais. Dalis seniausių dvarų sodybų vėliau tapo aplink juos susiklosčiusių gyvenviečių branduoliais (Priekulė, Šilutė, Vilkyškiai ir kitos). Priemiestinės dvarų sodybos tapdavo besiplečiančių miestų dalimi. Dvarų sodybų pobūdis ir architektūra atitiko jų savininkų (daugiausia vokiečių, o ne lietuvininkų) nuostatas – dvarų sodybos buvo kolonijiniai intarpai Mažojoje Lietuvoje. Kita vertus, sėkmingai plėtojantis Prūsijos ekonomikai, dvarų sodybos buvo pažangos pavyzdys: čia taikytos iš Vakarų Europos greitai perimamos naujovės, pažangios technologijos ir kita. Naujoviški dvarų sodybų gamybiniai trobesiai skatino ir Mažosios Lietuvos laukininkų sodybų tobulėjimą. Sovietinės okupacijos metais dauguma dvarų sodybų buvo suniokota ir nugyventa (ypač jų techninė įranga, reprezentaciniai dalykai – rūmai su parkais ir kitkas). Ilgiau buvo naudojami didieji gamybiniai pastatai, tačiau, tinkamai jų neprižiūrint, irgi baigia sunykti.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Šilutės dvaro sodyba, 1990
Iliustracija: Jurbarko dvaro, Įsruties apskrityje, kumetynas, 1995
Iliustracija: Jurbarko dvaro klėtis-sandėlys, 1995
Iliustracija: Jurbarko dvaro arklidės, 1995
Iliustracija: Šilgalių dvaro tvartas Dumsliuose – Uostadvaryje (Šilutės apskrityje), 1995
Iliustracija: Šilgalių dvaro siloso bokštas Dumsliuose – Uostadvaryje (Šilutės apskrityje), 1995