Žydkiemio parapija

Žydkiemio parapija įsteigta 1579. Atsiųstas pamokslauti Mykolas Sapūnas pamaldas laikė privačiuose namuose. Pirmieji kuklūs maldos namai pašventinti ne vėliau kaip 1589. Jiems apirus ištaigingesnė – iš akmenų bei plytų, bebokštė, stačiakampio plano su nedideliais priestatėliais prie abiejų frontono šonų bažnyčia išmūryta 1740. Didžiąją bendruomenės dalį sudarė lietuvininkai. Jų sumažėjo po 1709–1711 maro. 1848 šioje 4100 narių turinčioje bendruomenėje jų priskaičiuota 1163 (28,4% ). 1878 iš 5000 parapijiečių – 800 (16%), 1897 iš 5070 – 500 (9,9%), 1912 iš 4800 – 250 (5,2%). XIX–XX a. pamaldos lietuvių kalba laikytos nereguliariai (1897 jos rengtos tik vasarą), tačiau nenutrauktos ir po Pirmojo pasaulinio karo. Ch. Kairio tvirtinimu, 1921 Žydkiemyje buvo apie 300 senyvo amžiaus žmonių, namuose kalbėjusių lietuviškai. Apie 70 jų susirinkdavo į pamaldas. Jos uždraustos A. Hitleriui atėjus į valdžią (greičiausiai 1934–1935). 1736–1746 šioje parapijoje pamokslavo Hallės universiteto auklėtinis, ten veikusio Lietuvių kalbos seminaro klausytojas Jonas Kristijonas Puišys. Čia jo šeimoje gimė kitas būsimasis lietuvių raštijos darbuotojas J. F. Puišys. 1776–1815 kunigavo geras lietuvių kalbos mokovas Ernstas Ludwigas Kalau. Iki XIX a. vidurio Žydkiemio parapinėje mokykloje lietuvių vaikai mokyti gimtąja kalba. 1798 precentoriavo Hauptas, vėliau dirbo mokytojų seminarijas baigę asmenys. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo K. Hoyeris, F. Maire, F. Gudžentis (Gudszent).

Albertas Juška

Iliustracija: Žydkiemio bažnyčios varpai, 1996