Žiokvitė

Žiokvitė (vok. Schaaksvitte, rus. Kaširskoje), kaimas Kuršių marių pietinėje pakrantėje, Žiokvitės upelio žiotyse, 26 km į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus, 2,5 km į šiaurės rytus nuo Žiokų pilies, 3,5 km į šiaurę nuo Žiokų bažnyčios. Veikiausiai susiformavo XIV a. kaip žvejų ir smulkių prekiautojų gyvenvietė. Minėta 1396, 1424 dokumentuose. 1439 Kryžiuočių ordino vyriausiasis maršalas Senosios Vitės (Alten Vitcze) prie Žiokų gyventojams suteikė teisę naudotis Hanso von Guddeno Ordinui palikta valda; 1540 minėta, kad eiliniai Žiokvitės gyventojai už naudojimąsi šia valda atlieka prievoles. 1540 Schockischevit arba Schokische Vitt buvo kulmiškasis kaimas, priklausęs Žiokų valsčiui, Žiokų seniūnijai, su 28 kulmiškiais savininkais (tarp jų 2 karčemninkai) ir 11 samdinių. XVIII a. kaimo didžioji dalis jau priklausė Wesselshöfeno dvarui. Dvarui priklausiusioje kaimo bajoriškojoje dalyje – valtininkų ir žvejų kaime Schakeusch Vitt arba Schaksvitt – 1785 buvo 40 ugniakurų; karališkojoje dalyje, įskaitant karčemą Morgenkrug – tik 5 ugniakurai. 1831 bajoriškojoje Žiokvitės dalyje minėti 454, 1852 karališkojoje – 53, bajoriškojoje – 566 gyventojai. XIX a. viduryje Karaliaučiaus kaimiškojoje apskrityje sukurtos dvi kaimo bendruomenės – Bajoriškosios Žiokvitės ir Karališkosios Žiokvitės, 1874 jos priskirtos Žiokų valsčiui, XIX a. pabaigoje sujungtos į vieną kaimo bendruomenę. 1905 joje buvo 48 gyvenamieji namai, 678 gyventojai (5 žydai), 1910 – 659 gyventojai. 1928 prie Žiokvitės prijungta kaimo bendruomenė Sand bei Schaaken. 1933 joje buvo 578, 1939 – 607 gyventojai. Iš Žiokvitės buvusio uostelio su molu nuo 1844 vyko reguliarus susisiekimas laivais su Klaipėda. 1900–1901 siauruoju geležinkeliu Žiokvitė sujungta su Karaliaučiumi. 1928 veikė 48 žvejybos įmonės; žvejyba liko pagrindinis gyventojų užsiėmimas iki pat 1945. Priklausė Žiokų parapijai, 1939–1945 – Sembos apskričiai.

Vasilijus Safronovas