Waltersdorf

bažnytkaimis tarp Šventapilės ir Brunsbergo.

Waltersdorf (lenk. Pęciszewo), bažnytkaimis 6 km į pietryčius nuo Šventapilės, 11 km į šiaurės rytus nuo Brunsbergo. Seniausia Waltersdorfo privilegija, kurioje buvo paminėta ir bažnyčia, 1494 dingo. 1355 IX 2 kaimas pirmąsyk paminėtas dokumentuose. Jis pavadintas lokatoriaus Ditmaro de Waltheri vardu. Lauko akmenų bažnyčios statyba datuojama XIV a. viduriu (XVII a. pristatytas medinis bokštas); pirmąsyk ji paminėta 1412, pirmasis kunigas – 1455. Nuo Kryžiuočių ordino laikų kaime buvo karčema. XVI a. jau veikė parapinė mokykla (1575 paminėtas schulmeisteris). 1785 Waltersdorfas buvo Brandenburgo apskrities Karbių valsčiaus karališkasis kaimas su 37 ugniakurais. 1852 bažnytkaimyje minėti 403 gyventojai. Suformavus Šventapilės apskrities kaimo bendruomenę, 1874 įsteigtas ir Waltersdorfo valsčius. 1905 kaimo bendruomenėje buvo 67 gyvenamieji namai, 614 gyventojų, 1910 – 579, 1933 – 528, 1939 – 471 gyventojas. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė Waltersdorfo bažnyčia, 1961 – bokštas (nuo žaibo); išlikę tik jos sienų liekanų. Nuo 1945 Waltersdorfas yra SSRS–Lenkijos pasienyje, priklauso Lenkijai.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Waltersdorfo bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Waltersdorfo bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968