„vilko vaikai“

„viko vaika“, taip vadinti 3–12 metų Rytprūsių vaikai, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944) ir pokariu (1945–1948) atskirti nuo šeimų arba likę našlaičiais. Apytikriais duomenimis vilko vaikų galėjo būti iki 7000. Badaujantys rytprūsiečiai pirmaisiais pokario metais ėjo į Lietuvą, kur į maisto produktus jie keitė namų ūkio reikmenis, papuošalus ir kitus vertingus daiktus ar tiesiog bandė parsisamdyti ūkininkams. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuviai ūkininkai, atvykę prekiauti į Rytprūsių turgus. Čia juos jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos ar giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamos, kad kas nors jų pasigailės. Kaimuose dažnai atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamį. Vaikai dažnai tapdavo darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas gimines į kitus kaimus arba turėjo patys pasirūpinti savimi. 1946–1947 žiemą Karaliaučiaus sritį ištikus badui alkis ginė žmones iš Rytų Prūsijos per sieną į Lietuvą, kai kurie nuvažiuodavo iki pat Latvijos, kiti nusigaudavo net į Estiją, pavieniai atsidūrė Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1946 vasarą Kaliningrado srityje nustatyta nauja registracijos ir pasų sistema, apribojusi darbingų gyventojų judėjimą. Nuo tol nevaržomai keliauti galėjo tik vaikai ir nedarbingi asmenys. Mažamečiams išgyventi Kaliningrade galimybių beveik nebuvo. Rytprūsių vaikai, lietuvių vadinami vokietukais, į Lietuvą dažniausiai atkeliaudavo prekiniu traukiniu: nepaisydami oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant bamperių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai dažnai be gailesčio mėtydavo iš vagonų. Beveik visuose prie Kaliningrado–Kybartų–Kauno–Vilniaus geležinkelio esančių Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Dažniausiai saugumo sumetimais reikalauta, kad vilko vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus netgi neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Pasirodžius pirmiesiems elgetaujantiems pabėgėliams buvo platinami atsišaukimai, įspėjantys, kad už prieglobsčio suteikimą bus baudžiama. Kaliningrado vokiečiai LSSR buvo laikomi užsieniečiais ir iki 5 dešimtmečio pabaigos apskritai neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Pasislėpti lietuvių šeimose jie turėjo galimybių vien dėl to, kad pirmaisiais pokario metais sovietų valdžia Lietuvos kaimo dar nekontroliavo. Tam tikra registracija pradėjo vykti apie 1950. Dažną vaiką lietuviai įvaikindavo. Mažamečių, apie kurių tėvus nieko nebuvo žinoma, įvaikinimas apskrities administracijoje būdavo sprendžiamas labai greitai. Jei vaikas galėjo pateikti konkrečių duomenų apie save ar savo šeimos narius, įvaikinimo prašymą valdžia atmesdavo. Beveik visi vaikai iš Rytprūsių, gimę 1940 ir vėliau, atsidūrę Lietuvoje, buvo įvaikinti. Vyresnieji paprastai stengėsi įvaikinimo išvengti. Dažnai neįvaikintiems paaugliams, kad šie galėtų įsidarbinti, būdavo išduodami suklastoti dokumentai, nurodant kitą vardą, lietuvio tautybę ir gimimo vietą. Kai 1947 prasidėjo didieji pokario trėmimai (Sibiro tremtis), daug vaikų prarado savo globėjus. Į Sibirą buvo tremiami tik šeimos nariai. Pasitaikydavo, kad vilko vaikai prašydavo neatskirti nuo globėjų. Paprastai tokių prašymų nebuvo paisoma, nes sovietinė Vidaus reikalų ministerija nedrįso tremti užsienio šalies piliečių (valdžios požiūriu tokie buvo Kaliningrado vokiečiai). 1947 prasidėjo vokiečių deportacijai į Rytų Vokietiją. Išvykstančių ešelonų sąrašuose buvo priskaičiuota daugiau kaip 1000 vaikų iki 16 metų. Tačiau didelė dalis vilko vaikų jau turėjo lietuviškas pavardes ir dokumentus, todėl įrodyti repatrijavimui būtiną vokišką kilmę buvo keblu ir netgi pavojinga. Be to, vaikai, radę prieglobstį Lietuvoje, dažniausiai nieko nežinojo apie vokiečių iškeldinimą į sovietų okupacinę zoną. Kiti manė amžinai pametę savo artimuosius, kova dėl maisto ir net prasčiausio stogo virš galvos buvo tokia svarbi, kad jie visai nemąstė apie Vokietiją. 1991 Lietuvoje gyvenantys vilko vaikai susitelkė į bendriją Edelweiss-Wolfskinder; įregistruota 260; 2009 buvo likę 114 tokių asmenų. Visų pavardės ir vardai buvo pakeisti. Tie vilko vaikai, kurie grįžo į Vokietiją, atgavo pilietybę, tikrąsias pavardes, vardus, sužinojo tikruosius gimimo metus.

L: Kibelka R. Vilko vaikai. V., 2000; Wehlauer Heimatbrief, Nr. 63, 2000; Wehlauer Heimatbrief, Nr. 65, 2001; Apsel W. Die Wolfskinder, Ortelsburger Heimatbote 2004, Ortelsburg, 2004.