Šilutės evangelikų liuteronų parapija

Šilùtės evangèlikų liuterõnų parãpija, iki 1923 Šilokarčemos evangèlikų liuterõnų parãpija, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas su centru Šilutėje, jo bendruomenė. Parapija sudaryta 1913 nuo Verdainės parapijos atidalinus Aukštumalos, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių bei Žalgirių kaimus. Dar priklausė Šilokarčemos dvaras, Žibų ir Šilokarčemos gyvenviečių žmonės. Pamokslauti atsiųstas Karaliaučiaus universitete teologijos mokslus baigęs Theodoras Eickė. Net ir vykstant Pirmajam pasauliniam karui naujoji bendruomenė 1915 pastatė kunigo namą. Stojus taikai darbų tęsti negalėta dėl prasidėjusios infliacijos, ūkio suirutės. Jų imtasi tik Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi. Statant bažnyčią vyriausiasis Vokietijos Bažnyčios organas Oberkirchenratas tikinčiųjų bendruomenei išsiuntinėjo kreipimąsi, kuriame rašė, kad Šilutės parapija bažnyčiai statyti paaukojo daug pinigų, didesnių mokesčių ji nepakels ir ji norinti likti susijusi su Vokietijos bažnyčia. Pinigus jai statyti siuntė ne tik Oberkirchenratas, bet ir Gustavo Adolfo draugija, Vokietijos Laukininkų bažnyčių fondas (Fonds der Landeskirche), evangelikų liuteronų bendruomenės, Rytprūsių žemės ūkio ministerija, netgi ekonominių sunkumų kamuojama centrinė Vokietijos valdžia. 1924 bažnyčios statybos komitetas disponavo 200 000 markių (iš jų 40 240 markių suaukojo Šilutės bendruomenė). Per 3 metus pagal architekto Curto Gutknechto projektą išmūryta iškili, dailaus silueto, su 50 m aukščio bokštu bažnyčia. Ji pašventinta M. Liuterio gimimo dieną – 1926 X 10. Bokšto portalo šonuose buvo M. Liuterio ir liuteronybės platintojo švedų karaliaus Gustavo Adolfo atvaizdai, jo pasakytos religinės sentencijos. Virš durų išrašyta populiarios giesmės eilutė Ein feste Burg ist unser Gott (Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Dievas). Prieš navą suprojektuota karuose kritusių parapijiečių garbės salė. Joje kabėjo dvi juodo marmuro plokštės su įrašytomis 114 pavardžių – tiek Šilutės parapijos žmonių žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Bažnyčios vidaus erdvė padalinta 2 kolonų eilėmis, laikančiomis šoninius ir galinius kūrus. Sienas bei skliautuotas lubas puošė įspūdingos dailininko, Karaliaučiaus meno akademijos prof. R. Pfeiferio freskos: Viešpats nuramina įsisiautėjusią jūrą, Mozė meldžiasi prieš mūšį su Amaleku, Gailestingasis samarietis gelbsti nelaimės ištiktąjį. Kitur išdėstytos biblinės scenos: Dovydas su arfa rankose, Šv. Trejybė, sūnaus paklydėlio sugrįžimas. Nepakartojamą nuotaiką sukūrė didžiulis altoriaus krucifiksas. Dailininkas sugebėjo sudaryti nežemiškos šviesos, gaubiančios Nukryžiuotąjį, įspūdį. Didžiuliame altoriaus skliaute 104 žmonių paveikslai, siužetai, simboliškai nusakantys pasaulio istoriją nuo sukūrimo iki šių dienų. Jame bibliniai protėviai, imperatorius Konstantinas Didysis (jo valdymo metais Romos imperijoje nugalėjo krikščionybė), Bibliją laikantis Karolis Didysis, krikščionys kankiniai. Kiek žemiau reformacijos pradininkai M. Liuteris, U. Zwinglis, J. Calvinas, Ph. Melanchtonas, filosofai, dailininkai, kompozitoriai, švietėjai Dante Alighieri, Rembrandtas, J. S. Bachas, G. Händelis, A. Düreris, J. G. Fichte, S. Kierkegaardas, J. H. Pestalozzis, S. Dachas. Netgi šilutiškiai – dvarininkas H. Scheu, kunigas T. Eicke, tarėjas D. Hundtas. Altoriaus arkoje išrašyti ir piešiniais pavaizduoti 7 maldos Tėve mūsų prašymai. Deja, tarp gausių piešinių, scenų neatsirado vietos nė vienam lietuviškam žodžiui, nė vienam senųjų krašto gyventojų tautodailės elementui. Altorius ir sakykla atskiri, pjaustyto juodo ąžuolo, dabinti ornamentais. Galiniuose navos kūruose 40 registrų Elbingo firmos vargonai. Vidų dar puošė langų vitražai, elektros sietynai. 950 vietų. Į pamaldas kvietė 3 sodraus tono varpai (didysis svėrė 1 t 300 kg, vidutinis 620 ir mažasis 350 kg). Bokšte sumontuotas laikrodis (jo ciferblato skersmuo – 2,5 m, didžioji rodyklė – 1,10 m, mažoji – 0,80 m). Šilutės bažnyčia toli pranoko vienos parapijos maldos namų reikmes. Tai buvo apibendrinta evangelikų liuteronų tikėjimo (ne mažiau ir visos krikščionių religijos) šventovė, įkūnijusi šio tikėjimo esmę, jos praeitį, dabartį ir ateitį. Šilutės evangelikų liuteronų bendruomenę sudarė 5500 parapijiečių. Dauguma jų save laikė vokiečiais. 1914–1938 konfirmuota 124 lietuvių, 2783 vokiečių jaunuolių. 1942 kunigas T. Eicke iškeltas į Girdavos apskritį Muldžių parapiją. Kurį laiką jį pavadavo Verdainės parapijos kunigas F. Moseris. Vėliau paskirtas E. Daudertas. Po Antrojo pasaulinio karo bendruomenė įregistruota 1948 VIII 27. Ją sudarė apie 1000 narių. XXI a. pradžioje kunigavo M. Klumbys, E. Roga, R. Tamulis, R. Šemeklis (iki 2008), J. Liorančas (nuo 2008).

Albertas Juška

Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios 80 metų jubiliejaus lankstinuko viršelis, 2006 / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios altorius, 1926 / Iš Kęstučio Demerecko rinkinio

Iliustracija: Martyno Liuterio paveikslas Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios lauko sienoje, 1954 / Iš MLEA

Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios freska „Prisikėlimas“ / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Šilutės parapijos jaunimas po įžegnotuvių su kunigais Martynu Klumbiu ir Jurgiu Gavėnu, 1958 / Iš Vytauto Gocento rinkinio

Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų kapinių koplyčia, 2001

Iliustracija: Jankų giminės kapai, 2001