Raudonasis kryžius

Raudonàsis krýžius, visuomeninė draugija. Teikia medicininę ir materialinę pagalbą karuose nukentėjusiems kariams, belaisviams, taikos metu rūpinasi stichinių nelaimių, epidemijų aukomis, rūpinasi krašto gyventojų sveikata, steigia ir išlaiko ligonines, sanatorijas, vaistines, kitas gydymo įstaigas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui krašto moterys įsteigė profesinę Raudonojo kryžiaus seseriją, kurios narės dirbdavo ligoninėse. Jos įkūrėja – Luise Brausenwetter von Gössler, buvusi Karaliaučiaus Raudonojo kryžiaus moterų sąjungos pirmininkė. Moterų ir merginų parengimui reikėjo kvalifikuotų specialistų, todėl iš Kielio jūrininkų ligoninės pakviesta medicinos sesuo G. Durschlag, pirmoji seserijos vyresnioji sesuo. Iš įvairių Karaliaučiaus gydymo įstaigų pakviesta 10 patyrusių medicinos seserų, iš jų sudarytas mokymo branduolys naujoms seserims parengti, tarp jų buvo nemažai lietuvių kilmės. Organizacija Karaliaučiuje įsigijo pastatą, kuriame įrengtas vadinamasis Motinos namas. Besimokiusios seserys apgyvendintos šiame name ir ten mokytos. Nuo 1916 lapkričio krašto Raudonojo kryžiaus seserija buvo Vokietijos Raudonojo kryžiaus padalinys. Vadovei susitarus su Karaliaučiaus universiteto klinikų chirurginio ir bendro medicinos skyriaus vadovais įkurta ligonių slaugymo mokykla, kur apmokytos Raudonojo kryžiaus seserys. Klinikose dirbo ir Motinos namo kvalifikuotos seserys. 1919 pradedančios mokinės universiteto klinikų Moterų skyriuje galėjo įgyti akušerijos ir ginekologijos žinių. Parengtos seserys vyko dirbti į provincijos ligonines. Pvz., Motinos name parengtos Raudonojo kryžiaus seserys gerai vertintos. 1924 į naujai pastatytą Įsruties krašto kliniką priimtos 5 Raudonojo kryžiaus seserys. Pokarinės infliacijos laikais vos pavyko išsaugoti tą namą Karaliaučiuje. Nuo 1924 XI organizacija nuomojo pastatą, kuriame įkūrė privačią Bertos Heim kliniką 45 ligoniams. Vėliau seserija padedant Raudonajam kryžiui tą namą nusipirko, o Berlyno centrinė Raudonojo kryžiaus valdyba jį išplėtė ir pastatė naują 22 seserims skirtą pastatą. 1925 visos seserys iš Motinos namo perkeltos į Bertos Heim kliniką. Buvusios didelės skolos likviduotos, padvigubėjo seserų kišenpinigiai (nuo 3 iki 6 markių). 1928 seserijoje būta 63 diplomuotų medicinos seserų ir 35 besimokančių. Jos dirbo Karaliaučiaus universiteto klinikose, Įsruties krašto moterų klinikoje ir kitose ligoninėse. 1928 naujoms seserims atsirado darbo Vėluvos ligoninėje ir Karaliaučiaus universiteto chirurginės klinikos 7 stotyje. Bertos Heim klinikoje dirbo 4 seserys ir 10 besimokančių. 1932 nupirktas gretimas sklypas, ten pastatyta naujoviška 120 lovų (su modernia operacine ir rentgeno technika) ligoninė, 1934 XI 11 iškilmingai atidaryta ir pavadinta Raudonojo kryžiaus ligoninė. Ji veikė kaip ligonių globos mokykla, padėjo seserų ir pagalbininkų apmokymui. Paraleliai veikė Motinos namas ir Bertos Heim klinika. Pasenusioms ir poilsio reikalingoms seserims nupirkta senelių prieglauda Speichersdorfe, prie Baltijos jūros įgytas namas pailsėti. Nuo 1938 pabaigos kiekviena sesuo gavo orderį karo atvejui su ypatingu karo aprūpinimu. 1939 lipos mėn. pabaigoje seserys dalyvavo kariniuose apmokymuose. 1939 IX 1 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui seseris imta šaukti į sanitarinius būrius. Greitas karo plitimas pareikalavo naujų seserų. Taikos metu būta 600 Raudonojo kryžiaus seserų, prie jų prisidėjo 100 kitų; trumpalaikiuose kursuose dar paruošta 360 pagalbinių seserų. 75% krašto seserijos buvo pašaukta į karo sanitarinę tarnybą, reikėjo rūpintis ir civilių sveikata. 1944 medicinos seserų jau būta apie 1000. Trūko patalpų, todėl teko išplėsti Raudonojo kryžiaus ligoninę ir Motinos namą. 1944 VIII 24 per aviacijos bombardavimą buvo sudeginti Motinos namo viršutiniai aukštai, užversti išėjimai. Pasilikusios seserys gabeno ir slėpė ligonius, gesino gaisrą; kitą dieną Motinos namo apačia buvo sutvarkyta ir apgyvendinta. 1945 sausį ligoninė galėjo priimti 20 ligonių. Sovietų kariuomenei įžengus į Rytprūsius besimokančios seserys išvažinėjo į savo gyvenamąsias vietas, o kitos ligonius gabeno į laivus evakuacijai; ruošė kambarius bėglių priėmimui. 1945 I 30 komendantūra įsakė per 1 valandą ištuštinti Motinos namą; naktį persikelta į Piliavą. Iš ten seserys torpediniu laivu pasiekė Dancigą, kur vėl įdarbintos. 1945 vasario pabaigoje dalis seserų pasiekė Meiningeną, dalis išlipo Danijoje, kur buvo internuotos. Pagal evakuacijos planą Šlėzvigo–Holšteino žemė privalėjo priimti visus bėglius iš Rytprūsių. Ten susirinko daug seserų, kurios įsidarbino civilinėse ir karo ligoninėse. Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje mirusios lietuvių seserys: G. Peteraitytė, M. Jokūbaitė, E. Barstytė, M. Sausmekaitė, L. Rešelaitė, H. Grikšaitė ir kitos (būta ir daugiau lietuvių kilmės seserų, pakeitusių pavardes, kilusių iš mišrių šeimų). Tilžėje Raudonasis kryžius veikė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Su juo glaudžiai bendradarbiavo Tėvynės moterų draugija (vok. Vaterländisch Frauenerein). Netoli Tilžės vykstant karo veiksmams daug apskrities gyventojų įsijungė į Raudonojo kryžiaus veiklą. Jie dirbo pagalbininkais karo ligoninėse, geležinkelio stotyse, aptarnaujant karinių dalinių transportą bei prižiūrint geležinkelio transportu pervežamus sužeistuosius. Po karo dar ilgai rūpinosi iš fronto grįžusiais sužeistaisiais, belaisviais, pasienio darbuotojais. Vėliau iš pagalbininkų sanitarų susikūrė Darbininkų samariečių sąjunga (vok. Arbeiter-Samariter-Bund). Rytprūsių Raudonojo kryžiaus organizacijos pagrindinė būstinė buvo Karaliaučiuje, kiekviena apskritis turėjo savo vadovybę. 1919 I 12 Raudonajam kryžiui įsisteigus Lietuvoje, šios organizacijos įsikūrė ir Klaipėdoje, Šilutėje. Pirmiausia joms teko globoti, sušelpti maistu, drabužiais, gydyti Pirmojo pasaulinio karo tremtinius ir belaisvius, vykusius iš Rusijos į Vakarų Europą, ir atvirkščiai. Klaipėdoje Raudonasis kryžius 1932 pastatė ligoninę (Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninė), prie kurios veikė gailestingųjų seserų mokykla.

1916–1966. DRK Schwesternschaft Ostpreussen. Itzehoe.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Raudonojo kryžiaus vagonas Ylavos geležinkelio stotyje, 1915 / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdos krašto Lietuvos Raudonojo kryžiaus ligoninės medikai palieka darbą Vokietijai užėmus kraštą, pirmoje eilėje: L. Plechavičius, Juozas Žemgulys, neatpažinta, ligoninės direktorius Juozas Ciplijauskas, Požerskis, Matuzevičius, Mogenis, 1939 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų