prūsų kalbos tyrinėtojai

prsų kalbõs tyrintojai. Modernios prūsų (ir baltų) kalbotyros pradininkas – Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, kurio svarbiausias indėlis – Die Sprache der alten Preussen, 1845 [Senųjų prūsų kalba] bei Thesaurus Linguae Prussicae, 1877 [Prūsų kalbos lobynas]. Savo laikmečio žinias apie prūsų kalbą apibendrino slavistas Erichas Bernekeris knygoje Die preussische Sprache, 1896 [Prūsų kalba]. Kitas žymus slavistas (polonistas) Aleksandras Brückneris pirmasis išnagrinėjo prūsų kalbos slavizmus. Baltistas Adalbertas Bezzenbergeris, remdamasis žodžio kaimas vokišku perteikimu -keim /-kehm vietovardžiuose, nustatė ribą tarp senųjų prūsų ir lietuvių gyvenviečių Prūsoje (vadinamoji Bezzenbergerio linija). Jis išleido Elbingo žodynėlio faksimilę (1897), išnagrinėjo III Prūsų katekizmo kalbą (1907). Baltistas ir slavistas Reinholdas Trautmannas parašė studijas: Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910 [Senųjų prūsų kalbos paminklai], Die altpreussischen Personennamen, 1925 [Senųjų prūsų asmenvardžiai]. Olandų slavistas Nikolas van Wijkas parašė Altpreussische Studien, 1918 [Senosios prūsiškos studijos]. Jis nagrinėjo prūsų kalbos morfologiją, prūsų kalbos akcentologijos problemas. Jurgis Gerulis parašė veikalą Die altpreussischen Ortsnamen, 1922 [Senųjų prūsų vietovardžiai]; nemažai dėmesio prūsų kalbai skyrė lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Jo tyrinėjimai baltų etimologijų srityje reikšmingi prūsistikai. Baltistas Janis Endzelīns parašė prūsų kalbos gramatiką ir žodyną Senprūšu valoda, 1943 [Senųjų prūsų kalba]. Prūsų filologijai reikšmingi baltisto Vladimiro Toporovo tyrinėjimai, apibendrinti žodyno Prusskij jazyk, 1975–1990, 5 t. [Prūsų kalba; iki L raidės]. Modernia metodika prūsų kalbą tyrinėja lietuvių baltistas Vytautas Mažiulis, išleidęs „Prūsų kalbos paminklai“, Prūsų kalbos etimologijos žodynas (4 tomai, 1988–1997). Jis rengia lyginamąją prūsų kalbos gramatiką. Prūsų kalbą tyrinėjo Bonifacas Stundžia (parengęs Pirmojo Prūsų katekizmo naują leidimą, 1995), Mikelis Klusis (atliko šio teksto rekonstrukciją, daugelį metų vadovauja prūsų kalbos gaivinimo eksperimentui), Albertas Rosinas bei Aleksas Girdenis (abu aiškino tam tikrus prūsų kalbos reiškinius, lygindami juos su lietuvių žemaičių tarmėmis). Prūsų vietovardžių studijas praplėtė Feliksas Daubaras ir Grasilda Blažienė. Modernų prūsų kalbos vadovėlį aukštosioms mokykloms parengė Audronė Kaukienė-Žiurlytė.

Dar skaitykite prūsų kalbos tyrimai.

Letas Palmaitis

Iliustracija: Vytauto Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodyno“ antraštinis lapas, t. 4, 1997 (t. 1, 1988; t. 2, 1993; t. 3, 1996)