Piliavos uostas

Pliavos úostas (vok. Pillau Hafen), pradėtas įrenginėti XIV–XVI a., vėliau perdirbinėtas ir plėstas gilinant įplaukas, statant naujas krantines, pylimais atitveriant vis naujus Aismarių akvatorijos plotus. XX a. pradžioje uostą sudarė kelios dalys. Iš Piliavos sąsiaurio plaukta į senąjį Priešuostį (vok. Vorhafen) – uosto pietinę dalį greta miesto centro bei švyturio. Jo pietiniame pakraštyje prie įplaukos į Karaliaučiaus jūros kanalą buvo įrengtas Žibalo uostas (vok. Petrol Hafen), šiaurrytinis kanalas vedė į Statybų uostą (vok. Bauhafen) su plaukiojančiu doku ir laivų statykla bei į tolesnį Malkų uostą (vok. Holzhafen). Iš Priešuosčio (reprezentacinės dalies) šiaurinis kanalas – Vidinis uostas (vok. Innenhafen) vedė į tvirtovę bei į Krovinių uostą (vok. Hinterhafen) – pagrindinį baseiną su krovinių krantinėmis, kranais, geležinkelių linijomis, dideliais sandėliais, fabrikais bei dar viena laivų statykla su plaukiojančiu doku. Iki 1945 tai buvo svarbi Vokietijos karinio jūrų laivyno (kuriame tarnavo daug lietuvių jaunuolių – žuvininkų sūnų) bazė. Po 1945 SSRS, rengdamasi karui su Vakarų pasauliu, uoste buvo sutelkusi svarbiausią ginkluotę, jį pavertė labai slaptu objektu.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Piliava ir jos keleivinis uostas iš paukščio skrydžio, 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Piliavos molo švyturys, iki 1944 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Piliavos mažųjų laivų uostas – prie įrengtų medinių prieplaukų stovi burinės marių plokščiadugnės ir jūrinės kylinės valtys, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyνo (Herder-Institut e. V. Bildarchiν)

Iliustracija: Klaipėdiškiai jūrų skautai – budžiai Piliavos uoste, 1927 / Iš Eriko Purνino šeimos albumo