malimas
malmas. Nuo seno lietuviai grūdus malė trinamosiomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis girnomis, nuo XIII a. ir malūnuose. Malė grūdus duonai kepti, gyvuliams šerti, miežių salyklą alui, darė kruopas. Namuose malė visi šeimos nariai, dažniausiai rytais ir vakarais. Jei ūkyje buvo samdinių, malė jie. Mažojoje Lietuvoje paprastai maldavo moterys. Prieš malimą persižegnodavo. Maldamos dainuodavo. Prieš malimą grūdus išsijodavo ir krosnyje arba ant krosnies padžiovindavo. Lietuvininkai malė atskirame pastate – maltuvėje. XVIII a. Prūsijos valdžia leido kaimiečiams grūdus malti bet kuriame malūne. Gumbinės apskrities malūnininkams nusiskundus, kad jiems toks įsakymas nuostolingas, Prūsijos karalius 1790 išleido tik Lietuvos provincijai galiojantį įsaką, kad kiekvienas kaimietis turi malti tik pas tą malūnininką, prie kurio jis yra prirašytas. Šiuo įsaku kaimiečiams uždrausta rankinėmis girnomis malti namuose. Nepaisant draudimų Rytprūsiuose girnomis malta ir XX a. pradžioje.
Vacys Milius
1945 sovietų okupuotame krašte malūnai nebeveikė. Išlikę gyventojai sau duonai susimaldavo virtų ar mirkytų grūdų su mėsos malimo mašinėlėmis arba sausų grūdų su kavos rankiniais malūnėliais. Niekur nebuvo senųjų rankinių girnų, menkomis mašinėlėmis tekdavo ištisas dienas po truputį grūdus malti. Į Klaipėdos kraštą atvykstantys naujakuriai iš Didžiosios Lietuvos atsigabendavo senąsias rankines girnas ir lengviau vertėsi. Vėliau atgaivinti kai kurie senieji vėjiniai malūnai sumaldavo miltų vietos žmonėms. Galop ir paskutinius malūnus nugriovė, tad pokarinis malimas savai duonai buvęs didelis vargas.
Gerhard Lepa