girnos

grnos, įrenginys grūdams malti. Rankinių sukamųjų girnų akmuo aptiktas Vilkyškių piliakalnio papėdės griovoje, datuojamas XIII–XIV a. Nors Prūsijos valdžia nuo XVIII a. malūnininkų naudai draudė ūkininkams malti savomis girnomis, tačiau XVIII–XIX a. rankinės namų girnos ūkininkų sodybose vis dėlto buvo naudojamos. Ypač drausta naudotis girnomis Pirmojo pasaulinio karo metais. Kurį laiką girnos naudotos ir po karo, tačiau jomis malta tik kruopos ir miltai gyvulių pašarui. Girnos laikytos atskirame pastatėlyje ar gyvenamajame name. Prieš malant grūdai būdavo išdžiovinami. Girnapusės buvo įtaisytos apie 1 m pločio, 1,5 m ilgio lentų dėžėje, pastatytoje ant 4 kojų. Milinys (kotas, suktuvas) buvo įkištas į viršutinėje girnapusėje esančią skylę ar į ausį, pritaisytą prie lanko. Malimo smulkumas buvo nustatomas vienoje iš priekinių kojų įtaisytu pleištu, kuris kilnojo pagirnyje esančius skersinius, tuo pačiu ir verpstę su viršutine girnapuse. Miltus išsemdavo arba išstumdavo per šone padarytą angą. Daugelyje krašto malūnų buvo įrengiamos sudėtingesnės girnos, sukamos nebe rankomis, o pasitelkus vėjo, vandens energiją, vėliau garo, vidaus degimo, elektros variklius.

Vacys Milius

Iliustracija: Rankinės girnos. Stragnai, Klaipėdos apskritis. Savininkas Naujokas / Iš Dethlefsen R J. knygos „Stadt- und Landhäuser in Ostpreussen“. München, 1928