linksmybės

linksmýbės, lietuvininkų linksmos pramogos. Kristijonas Donelaitis Pavasario linksmybėse rašo: Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint, tai pirma tur visas kūnas viernai pasipurtint. Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams, kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint, kad kožna diena, nusikandus savo dalyką, dar ir sekančiai nʼužmirštų reikalą skalsint. Vasaros darbuose ragina sulaukti daug pavasario švenčių ir sulaukus jų, drūtai (stipriai) pasilinksminti: Ak, ir čėsas bus; joninių didelę šventę, Kaip ir kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim; o nʼilgai po to laukų triūsus nusitversim. Poetas aprašo ir pabaigtuvių šventę: O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį (pabaigtuvių vainikas). Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisrėkia, kad jie po jokūbinių, jau rugius nukapoję, Plonį nešam, būriškai šokinėdami, suokia. O štai dar raspustą (išdykumas, pasileidimas) jie padaryt prasimanė. Merčius su Lauru mergas į vandenį vilko; o Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė. Rašytojas peikia lietuvininkų būdą dėl išgertuvių: ...Ogi dabar jau mes, krikščionimis būdami prūsai, mes, lietuvninkai, taip baisiai ryt nesigėdim, kad ir vokiečiai glūpoki tur nusidyvyt (nusistebėti). Rudens gėrybėse poetas aprašo vestuves pas Krizą ir ten vykusias linksmybes: ...Ir, į savo namelį viežlybai (mandagiai) suvadinęs, tuo pavitot (pavaišinti) visus brangvyno atnešė plėčką ir svotus linksmus meilingai ragino siurbti... Taip pirmones (pirmieji vaisiai) svodbiškas linksmai beragaujant, štai tuo svodbiškas bliovims visur pasikėlė, taip kad ir arkliai blogi šokinėdami žvengė. Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę ir tirštų malkelių (gurkšnelis, maukas) jau dosniai prisisiurbę, poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo ir, kaip kiaulės almono (tik gėda sakyti), kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė. Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin ir kaip vokiečiai kasdien į karčiamą bėga... Poetas rašo: Nes jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams, laižos vis ir gurkščiodams į karčiamą žiūri. Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs (nukankinti, nuvarginti), vėtyt skubinas ir, krepšius grūdų prisibėręs, tuo pasilinksmint ir prisišokt į karčiamą bėga... Ogi dabar, želėk dieve! tik gėda žiūrėti, kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, o paskui tuo žaist ir šokt į karčiamą bėga. Žiemos rūpesčiuose K. Donelaitis pabrėžia, kad būrai bėga į karčemą linksmai nusipešt. Carlas Cappelleris rašo, kad lietuvininkai nuo Kalėdų iki Trijų karalių mažai dirbo. Moterys neverpė. O jaunimas rinkdavosi linksmintis kiekvieną vakarą vis pas kitą šeimininką. Nei muzikos, nei gėrimo nebuvo. Jaunimas tik dainavo ir štukavojo, pasipasakodavo savo naujienas, žaisdavo įvairius žaidimus. Pvz., vienas kitą turėjo pabučiuoti. Jei negerai pabučiuodavo, tai gaudavo klumzaku (susuktas maišas, muštukas) per nugarą. Klumzakas buvo suvytas iš rankšluosčių. Paskui eidavo avaitę šert. Vyriausias, kuris vadovaudavo žaidimams, mergą ir jaunikaitį susodindavo ir sakydavo: Aš tau duosiu avaitę šert, ale šerk gerai, aš tau ir gerai užmokėsiu; kad tu nešersi gerai, tai tu gausi pylos. Dabar avis šlubuoja; jis gauna pylos. Po to bando imti avį už rankos. Tą avaitę veda į rundą (ratelį); avaitė šoko kaip stirna ir buvo tokia linksma, kad gaspadorius džiaugėsi. C. Cappelleris aprašo dar vieną žaidimą – gervės kepimas, kur būta pasibučiavimų. Vieni sėdėdavo prie kamino, turėdavo keptuvę ir skambindavo, o vienas su klumzaku vidury stubos (pirkios) vaikščiodavo. Kitas žaidimas – bruzikas. Vienas apsisiausdavo balta paklode ir turėdavo milžtuvę su vandeniu ir mazgotę viduje laikė. Aplinkui pirkioje sėdėdavo po 2 vyrus ir 2 moteriškes. Tai tas prieidavo ir klausdavo vyro: Ar ji tau patinka? – Yje. – Na, tai pasisveikinkit! Kai juodu sveikinosi, tai jis išsiėmė mazgotę ir juodu turėjo bučiuotis. Šlapia mazgote juodviem perbraukė veidus. Paskui ėjo kitą porą vinčiavoti (tuokti). Tuokdavo ir sakydavo: Tai gyvenkit su rūgščia, su meile, kol žiema su šūdais atsiskirs; tai ir juodu atsiskirsit. Pasitaikydavo, kad ir visą vakarą jaunimas dainuodavo. Erhardas Wagneris knygoje Vita et mores Lithvanorum in Borussia sub districtu Insterburgensi et Ragnitensi, 1621 [Prūsijos lietuvių, gyventojų Įsruties ir Ragainės apskričių, buitis ir papročiai] rašo, kad Visų šventųjų diena lietuviams virsta viešomis linksmybėmis. Tuomet iki soties prisivalgo, persiryja, veda žmonas, ištekina dukras už vyrų. Būriais suplaukia prie bažnyčių ir, smarkiai nuvarginę kvieslį, su juokingomis apeigomis švenčia likusias vestuvių dienas. Tai galėjo būti grynai pagoniška rudens šventė, analogiška pavasario šventėms. Tai, kad ji sutapo su krikščioniškąja Visų šventųjų švente, gali būti ne atsitiktinumas.

Dar skaitykite pasilinksminimai.

L: Donelaitis K. Metai. K., 1956; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 366–367; Wagneris E. Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai. V., 1999, p. 29, 58.

Iliustracija: Gertrūdos Smalėjus ir Franzo Kestenus vestuvės Griežpelkiuose, 1929 / Iš Evos Marios Kestenus albumo

Iliustracija: Vytauto Didžiojo universiteto „Mažosios Lietuvos“ korporacijos studentai čiuožykloje su atvykusiu skaityti paskaitų į Kauną Vydūnu (viduryje su skrybėle), apie 1938 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo

Iliustracija: Lietuvininkų popietė pas Skystimienę Slengiuose, apie 1935 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo

Iliustracija: Martyno Toleikio ir Anos Dovilaitės vestuvės Svencelėje, 1935 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo