Lauknų parapija

Laukn parãpija. Iki XIX a. vidurio šių apylinkių sodiečiai priklausė Gilijos parapijai. 1851 greta Lauknų pastatoma naujosios bendruomenės pirmoji bažnyčia. Ji buvo medinė, apvali, turėjo nedidelį bokštą. Pamaldas laikė atvykstantys kaimyninių parapijų kunigai. 1853 Lauknų parapijos valdytoju skiriamas Leo Jonas (ar Jonas Leo), jį pakeitęs Robertas Boetticheris dirbo 1854–1868. Bendruomenė įsigijo reikiamus sakralinius reikmenis, vedė civilinės būklės aktų registracijos knygą, tačiau savarankiškos parapijos statusas pripažintas tik 1868. Antroji bažnyčia ištaigingesnė, gotikinio stiliaus, kelių plokštumų stogu ir aukštoku bokštu, pašventinta 1905. Pamaldos čia visada laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Net 1902 lietuvininkai parapijoje sudarė daugumą (59 %), tačiau 1905 lietuvių jau buvo mažiau nei vokiečių (44 %). Lietuviškos pamaldos laikytos iki 1934 (tuokart jų pageidavo 1000 žmonių). Čia dirbę dvasininkai per daug nepasižymėjo kultūrine veikla. Minėtinas tik parapijos mokyklos precentorius Jurgis Lapaitis (jaunesnysis) 1879 kartu su kitais lietuvių veikėjais parašęs pirmąjį viešą atsišaukimą, reikalavusį lietuvių kalbą grąžinti į mokyklas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia naudota kaip sandėlis. Galutinai nuniokota apie 1988 (liko pakrypusio bažnyčios bokšto, naudoto kaip vandentiekio bokštas, griaučiai, stogo liekanos).

Albertas Juška

Iliustracija: Lauknų parapijos bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1–3. Göttingen, 1968