lašiniai

lašinia, kiaulių poodinis riebalinis audinys, vartojamas maistui. XVI–XIX a. 1ašinius dalydavo į 2 dalis (paltis) ir sūdydavo lovyje apiberdami ar įtrindami druska, kad ilgiau išsilaikytų. XIX a. pabaigoje–XX a. Vakarų Lietuvoje, į šiaurę nuo Nemuno, 1ašinius sukapodavo į 4–6 dalis (puspaltes), sūdydavo mediniuose puskubiliuose, laistydami atsiradusiu druskos tirpalu arba specialiai išvirtu sūrymu. Dažniausiai laikydavo nešildomoje patalpoje – seklyčioje ar klėtyje, lietuvininkai – kamaroje. Nuo seno 1ašiniai rūkyti. Theodoras Lepneris (XVII a.) mini, kad Mažojoje Lietuvoje 1ašiniai rūkyti kamine (kriautė). Kai kas rūkydavo pirtyje. XX a. I pusėje Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje ant aukšto darytos rūkyklos, dažniausiai virš aukštinio dūmtraukio angos. Rūkymui tiko baltalksnių dūmai. Rūkydavo ir juodalksniais, nugenėtų vaismedžių šakomis, eglišakiais, kelmais, dar pridėdavo kadagių. Išrūkytus 1ašinius laikydavo ant aukšto arba klėtyje. Žali sūdyti ir rūkyti 1ašiniai su duona – įprastas kaimo pavakarių valgis. Su spirgintais 1ašiniais gaminami tradiciniai patiekalai – kiaušinienė, kepami svogūnų laiškai. Spirgučiais užpilama košės, blynai, pagardinama sriubos, padažai, bulvių patiekalai. Dar kresnos.

Irena Regina Merkienė