Ladas

Lãdas, Ladonas, viena senųjų dievybių. Pirmą kartą paminėtas Martino Kromerio kronikoje (1555) kaip slavų dievas, atitinkantis romėnų Marsą. Čia sakoma, kad galbūt Lado vardą kartoja rusai ir lietuviai, kai šoka ir ploja rankomis. Vėlesniame kronikos prieraše Ladas siejamas su lietuvių, latvių ir kuršių papročiu per Jonines rinkti vaistines žoles – pasak A. L. Jucevičiaus, taip Ladas garbinamas. Motiejaus Strijkovskio kronikoje (1582) teigiama, kad po Atvelykio iki pat Joninių moterys ir merginos rinkdavosi pašokti, giedoti. Jos minėdavo Lado vardą. Greta kitų lietuvių, žemaičių, sembų, latvių ir prūsų dievų garbinamas ir Didis Lado (Dzidzis Lado) – dievas, kuriam užmušinėdavo baltutėlius romytus gaidžius, jo švenčių apeigos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos; būdavo atliekamos karčemose, o merginos ir moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavo ratelius, giedodamos gailiu balsu ir kartodamos lado, lado, lado, Didis musu Dewie! Religijos ir mitologijos tyrinėtojai užuominas apie Ladą vertino nevienodai. Simonas Stanevičius teigė, kad M. Strijkovskis Ladą išgalvojo, dievu palaikęs dainų priedainyje kartojamą žodį lado. Panašiai manė ir A. Brukneris, H. Useneris, J. W. E. Mannhardtas, A. Jonynas ir kiti. D. Poška, L. Jucevičius, T. Narbutas, P. Dundulienė neabejojo, kad Ladas buvo garbinamas.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. V., 2001, p. 412–414, 508, 509, 542. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959, p. 233–238.

Rimantas Balsys

Gal buvo garbinama moteriška dievybė Leda (Lada). Senuosiuose šaltiniuose pateiktos Lado vardo formos gali būti perskaitytos kaip moteriški Lada, Ladona. Šią dievybę vėliau pagal romėniškojo Marso, Plutono pavyzdį galėjo palaikyti vyriška. Lieka neaiškus Lado autentiškumas bei lytis.

Asta Balčiūnienė