Labguvos parapija

Labguvõs parãpija. Pirma bažnyčia pastatyta 1258 ar 1259 (ar 1288). Antra, vadinta Georgenkirche (Jurgio bažnyčia) – XIV a. pabaigoje. Nugalėjus Reformacijai susirūpinta čia gyvenusių lietuvių dvasiniu aptarnavimu – bažnyčioje sakomus pamokslus jiems į lietuvių kalbą ėmė versti specialus tulkas (vertėjas). 1562 atvykus kunigauti Jonui Bretkūnui to nebereikėjo – šis lietuvių raštijos darbuotojas vietos žmonių kalbas (senųjų prūsų, lietuvių, kuršių) mokėjo puikiai. Vis dėlto savarankiška lietuviška parapija nebuvo sudaryta: terinkta 1 bažnytinė Taryba, turėta 1 bendruomenės pajamų ir išlaidų kasa. 1871 senieji maldos namai iš pagrindų restauruoti. Tada įrengta sakykla-altorius, pakeisti vargonai, interjerą kilnino apaštalų Petro ir Povilo statulos (vokiečio skulptoriaus Peterio Wischerio kūrinių, puošusių Nürnbergo bažnyčios interjerą, kopijos), keli vertingi dailininkų paveikslai. Bet savo išore jie išliko kuklūs, prastesni nei kitų apskrities centrų maldos namai. Iki pat XVIII a. pradžios dauguma Labguvos apylinkių gyventojų buvo lietuvininkai. 1709–1711 maras, vėlesnė prievartinė germanizacija situaciją sparčiai keitė: 1837 jų teliko 34 %, 1848 – 26 %, 1878 – 4,5 % (60 iš 1321 bendruomenės nario). Pamaldos lietuvių kalba nustotos laikyti XIX a. pabaigoje. Be J. Bretkūno, prisimintinas 1762–1775 čia kunigavęs religinės literatūros leidėjas Kristijonas Mykolas Piečys (Pötsch). Kitas lietuvių raštijos darbuotojas, prof. A. Schleicherio bendradarbis Karlas Wilhelmas Otto Glogau čia dirbo 1832–1840. Bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą apardyta. Nugriauta 1960, jos vietoje išmūrytas gyvenamasis namas.

Albertas Juška

Iliustracija: Labguvos bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968