Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Kryžiuočių ordino ginkluotė

karo technika, mūro tvirtovės, karo žirgai ir kita.

Kryžiuõčių òrdino ginkluõtė. Iš Vakarų atgabenta karo technika turėjo didelę reikšmę Ordino įsitvirtinimui Prūsijoje. Svarbiausia naujovė buvo akmens arba plytų mūro tvirtovės. Iki XIII a. Prūsoje plytų ir cemento gamyba nežinota. Nežinotas ir toliašaudis ginklas – arbaletas, pranašesnis už prūsų ietis ir lankus. Mūrinėse tvirtovėse kryžiuočiai atlaikydavo ilgas apgultis. Užkariautose Prūsijos teritorijose kryžiuočiai įsitvirtindavo statydami pilis strategiškai svarbiose vietose, tinkamose prekiauti ir susisiekti. Kaip naujovę kryžiuočiai į Prūsiją atsivežė sunkiuosius apgulties pabūklus, balistas, katapultas ir svaidykles (vok. Bliden), taranus (vok. Tümmlern) ir apgulties bokštus (vok. Ebenhöhen). XIV a. II pusėje kryžiuočiai pradėjo naudoti šaunamuosius ginklus. Didelį vaidmenį suvaidino ir sunkioji kavalerija, prieš kurią sunkiai atsilaikydavo prūsų pajėgos. Ją vietiniai kariai galėjo įveikti tik pelkėtose vietovėse, kur pranašesnė buvo vietinė lengvoji kavalerija ir pėstininkai. Šarvuota, ginkluota sunkiosiomis ir lengvosiomis ietimis bei kalavijais sunkioji kavalerija nušluodavo viską. Nuo priešo iečių ir strėlių riterį apsaugodavo šarvai. Pargriuvus žirgui, raitelis likdavo bejėgis, todėl daug dėmesio skirta žirgams. Kariaudami Prūsijoje kryžiuočiai atkreipė dėmesį į to krašto nedidelį arklį sveiką (vok. Schweike – stiprus, sveikas). Jis buvo žemo stoto, ūgis ties gogu buvo apie 1 m. Greičiausiai jis buvo juodas arba šyvas, vienas kitas su juodu dryžiu ant nugaros. Ši veislė dabar vadinama žemaitukais. Prūsai juos naudojo kaip jojamuosius ir darbinius arklius bei karo žirgus. Tačiau raitelis turėjo būti tik lengvai ginkluotas prūsiškais ginklais (ietimi, skydu, plokštelių šarvais ir šalmu). Kryžiuočiai dėl nedidelio ūgio nenaudojo sveikų kaip kavalerijos žirgų. Jie naudoti įvairiems ūkio tikslams, tai rodo arklių pavadinimai – pilies, kiemo, žuvų, paplūdimio, malūno, medžioklės, plūgo, lauko sveikai. Kryžiuočių kurjerių tarnyba turėjo pašto sveikų (vok. Briefsweiken). Ordinas sveikų neveisė, pirko iš vietinių prūsų. Per karo žygius naudoti kaip nešuliniai arkliai maisto atsargoms, pašarui ir karo reikmėms gabenti. Nešulinių arklių parūpindavo prūsai valstiečiai. Kai kryžiuočiai nugalėjo prūsus, vietos kilmingieji turėjo eiti karo tarnybą lengvuosiuose pagalbiniuose daliniuose. Jie greičiausiai jodinėjo sveikais. Kryžiuočių ordinas turėjo ir iš kitur atsigabentų sunkiųjų karo žirgų. Jie per mūšį turėjo išlaikyti šarvuoto raitelio ir savo paties šarvų – grandininių apklotų ar metalo plokščių svorį. Pradžioje riteriai juos veždavosi iš Tiuringijos, Saksonijos, Meisseno, XIV a. – iš Frankonijos, Švabijos, Bavarijos, Pareinio ir kitur. Kryžiuočiai kovinius žirgus veisė ir patys. Hermanas Warbergietis aprašė žirgyną netoli Įsruties, 1376 patekusį į lietuvių rankas. Jame buvo 50 kumelių, 2 eržilai, 60 karo žirgų ir kumeliukų. Apie 1400 Prūsijoje buvo daugiau kaip 30 žirgynų, juose Ordinas veisė sunkiuosius karo žirgus. Jie vadinti didelių žirgų žirgynais, sveikams skirtos mažų arklių arklidės. Statant pilis atsižvelgta į pievų ir ganyklų kiekį vietovėje, į galimybę auginti avižas. Kartais pašarus gabendavo iš kitur (pvz., į Ragainės pilį). Pilies apylinkės turėjo tikti arklidėms, jose turėjo tilpti pašaro atsargos, balnai, kamanos, pasagos, vežimai, rogės ir kita. Apylinkėse turėjo būti šienaujamų pievų; rinkta duoklė avižoms(ši buvo didžiausia iš visų Ordinui mokamų mokesčių). Dėl saugumo kumelės laikytos dvaruose, eržilai – pilyse. Svarbiausi veislynai buvo palei Vyslą, Aismarių pakrantėje ir Semboje (tinkamiausioje žemėje). Kavalerijos žirgai turėjo būti atitinkamo dydžio ir svorio, išlenktu sprandu, plačia krūtine, trumpa, stipria nugara, tvirtomis kojomis, tokie žirgai galėjo lengvai bėgti. Apie 1400 pilyse ir Kryžiuočų ordino dvaruose buvo 13 887 arkliai, iš jų 7200 buvo stambūs karo žirgai. Žirgai veisti ne tik Kryžiuočių ordino, bet ir 4 vyskupysčių bei vokiečių kilmingųjų, turėjusių atlikti karo tarnybą, dvaruose (turintys daugiau nei 672 ha žemės savininkai tarnavo sunkiaisiais raiteliais ir turėjo išlaikyti šarvuotą eržilą, 168–672 ha žemės turintys savininkai turėjo eiti karo tarnybą lengvai apsiginklavę ir apsivilkę plokštelių šarvus). Žirgai (ypač eržilai) buvo itin saugomi, kad priešas nepavogtų ir negalėtų veisti sau žirgų, todėl eržilai į mūšius siųsti retai. 1429 didysis magistras Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui padovanojo temperamentingą, bet nevaisingą karo žirgą. Geri žirgai laikyti vertinga diplomatine dovana. Žirgai buvo labai brangūs. Sveikas kainavo 3–6 markes, karo žirgas 12–18 markių, o kavalerijos žirgas – iki 70 markių. Žiemą šieną ir avižas žirgams šerti gabendavo nešuliniais arkliais arba rogėmis, vasarą ieškota ganyklų, grūdų atsargų arba javų laukų. Sunkieji žirgai auginti karo veiksmams, todėl į žygį jota kitais arkliais arba sveikais. Daug dėmesio skirta žirgų kanopoms. Žirgus kaustydavo pasagomis, jas kaldavo tvirtovėse (kartą Baigos pilies kalvėje nukalta daugiau nei 13 000 pasagų). Per žygius Ordinas prarasdavo daug žirgų. 1402 per vasaros žygį į Žemaitiją 24 vokiečiai kilmingieji neteko apie 50 kavalerijos žirgų. Po Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas neteko daug arklių, žirgynai sunaikinti, veislinius žirgus išsivarė priešai, prasidėjo nederlius ir arklių ligos, trukdę atkurti žirgynus. Ordinas atnešė į pagoniškus prūsų ir lietuvių kraštus ne tik naujausią karo techniką, bet ir karo žirgų auginimo tradicijas, kurios greit išplito tarp vietinių karvedžių.

L: Ekdahl S. Žalgiris. V., 1999.