kontrafakcija

kontrafãkcija, literatūrinis klastojimas: 1) tyčia neteisingai nurodyta knygos leidimo data, vieta, kartais autorius; 2) neteisėtas svetimo veikalo perspausdinimas ir platinimas be autoriaus ar leidėjo sutikimo. Pirmosios lietuviškos knygos kontrafakcija – I. Morkūno išleista reformatų postilė (1600) su Daukšos katalikiškos postilės viršelio vinjete, Lietuvos Didžiosos Kunigaikštystės reformatų Kniga nobažnistes krikščioniškos (1684), išleista Karaliaučiuje su klaidinamais leidimo duomenimis dėl katalikų nepakantumo kitų tikybų spaudai. Ypač daug kontrafakcijos buvo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) leidiniuose, jie spausdinti su ankstesne leidimo data ir netikra spausdinimo vieta. Uždraudus spaudą, žmonės ėmė reikalauti lietuviškų knygų, tad 1865–1866 Rytprūsiuose perspausdintos kelios senos maldaknygės – jose palikta sena spausdinimo data bei vieta ir net seni rusų cenzūros leidimai. Iš pradžių, anot Vaclovo Biržiškos, net neketinta apgaudinėti rusų administracijos, tik stengtasi nepakeisti perspausdinto teksto. Patys knygnešiai ir daugiausia lietuviškai nemokantys spaustuvininkai mažai teišmanė apie lietuviškas knygas. Vėliau pastebėta, kad rusų policija ne visada atima senas (dar prieš spaudos draudimą išleistas) knygas, tad jau sąmoningai paliktos netikros datos. Paprastai žymėti 1863 ar 1864 metai ir J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje, kuri prieš spaudos draudimą išspausdino daug lietuviškų knygų. Šie leidiniai su neteisingais leidimo duomenimis pavadinti kontrafakciniais. Svarbių žinių apie lietuviškus kontrafakcinius leidinius pateikia Juozo Angrabaičio Suskaita arba statistika visų lietuviškų knygų atspaustų Prūsuose nuo 1864 iki pabaigos 1896 (1897), išleido Jono Zanavikučio slapyvardžiu. Visi žinomi spaudos draudimo laikotarpio lietuviški kontrafakciniai leidiniai įtraukti į V. Biržiškos Lietuvių bibliografiją. 1941–1944 spausdinta kontrafakcinių knygų, stengiantis apeiti nacių cenzūrą.

LE