Klaipėdos krašto tarmės

Klapėdos krãšto tamės. Jos baigia išnykti, nes didžiuma senųjų gyventojų pasitraukė į Vakarus. Likusieji sumišo su atsikėlėliais. Po karo autochtonų lietuvininkų tarmę intensyviai tyrė lietuvių kalbininkai Vladas Grinaveckis, Elena Grinaveckienė, Dalia Gargasaitė ir kiti. Kaskart vis sunkiau būdavo rasti pateikėjų, nes jaunoji karta vietinės senosios tarmės paprastai nebemoka, o jos šnektos buvo labai įdomios. Krašto šiaurinėje dalyje buvo kalbama žemaitiškai, nors savęs žemaičiais senieji vietiniai gyventojai nelaikė ir tokiais laikyti negalėjo, kadangi jiems žemaitis iš seno reiškė anapus sienos (Rusijos valdomoje Didžiojoje Lietuvoje) gyvenantį lietuvį (juk Klaipėdos apylinkės niekada nepriklausė Žemaitijos kunigaikštystei). Taigi jie – žemaičiai tik tarmės, bet jokiu būdu ne istoriniu ar etnografiniu požiūriu. Beje, ir tarme Klaipėdos apylinkių gyventojai ilgainiui gerokai atsiskyrė nuo kitų žemaičių. Čia vietoj uo, ie taria ilgus siaurus balsius o, ė, pvz., dōn^a „duona“, pėns „pienas“. Ploto vidurinėje dalyje, apie Priekulę, maždaug taip tariami ir bendrinės kalbos o, ė, taigi čia abi garsų poros sutapo į vieną. Jos gerokai suartėjo ir likusiame klaipėdiškių plote, kur vietoj bendrinės kalbos o, ė tariami diftongoidai ^uo, ⁱe, ne visuomet lengvai atskiriami nuo o, ė, esamų vietoj bendrinės kalbos uo, ie. Dvibalsiai ai, ei galūnėse sistemingai vienbalsinami ir tariami ilgieji ā, ē, bet žodžių šaknyse nuosekliau vienbalsinama tik apie Priekulę. Į šiaurę ir rytus nuo Klaipėdos miesto ilgasis ā iš ai sutapo su tokiu pačiu a, turimu vietoj bendrinės kalbos o, ir abu virto nelabializuotu ilguoju balsiu o arba tarpiniu a, pvz., vōks/våks „vaikas“ ir pōns/påns „ponas“. Trumpieji balsiai u, i platinami ir tariami kaip platūs o, ė, pvz., bov^(a) „buvo“, lèp „lipa“, išskyrus poziciją prieš minkštąjį priebalsį ir kilę iš senovinių ilgųjų balsių, kai išliko siauri, pvz., sil’k^(e) „sikė“, daugiskaitos galininkas sūn^us „sūnus“ šalia vienaskaitos vardininko sūn^òs „sūnus“. Kirčiuoti a, e paprastai neilginami, pvz., ràš^(e) „rašė“, mèt^(u) „mẽtų“. Jungtiniai an, am, en, em išliko sveiki, tik šiaurėje en, em virto ėn, ėm: šalia lėnks „lenkas“, lėmpa „lempa“ buvo tariami lánks „langas“, sámt⁽ⁱ⁾s „samtis“. Labai stipri žodžio galo redukcija: murmamaisiais virto nekirčiuojamose galūnėse ne tik trumpieji (kaip daugelyje Lietuvos tarmių), bet ir ilgieji balsiai, jų bemaž visai nebegirdėti (tokie pateiktuose pavyzdžiuose rašomi skliausteliuose). Konsonantizmas mažiau pakito. Afrikatos č, dž išmestos iš kaitmeninių skiemenų krašto šiaurinėje dalyje, kitur paprastai išlaikomasvadinamasis „žemaičių garsų dėsnis“, nors ir pasitaiko įvairavimo. Prieš priešakinius balsius priebalsiai bemaž neminkštinami (greičiausiai dėl vokiečių kalbos įtakos), minkšti paprastai tik k, g, l. Klaipėdos krašto pietinėje dalyje kalbama vakarų aukštaičių tarmės šnektomis, tačiau turinčiomis nemaža savitų ypatybių, neretai bendrų su to krašto žemaitiškomis šnektomis: ir vieni, ir kiti ilgus šimtmečius buvo atskirti nuo lietuvių tautos kamieno ir daugiausia tarpusavyje nebendravo. Ir šiose aukštaitiškose šnektose sunku atskirtibendrinės kalbos porų uo, ie ir o, ė atitikmenis: abiem atvejais dažnai girdime diftongoidus ^uo, ⁱe. Žemaičių ir aukštaičių ypatybės perdėm sumišusios Kuršių nerijoje, kur dar jaučiama kuršininkų kalbos įtaka. Viso krašto lietuvių kalba labai žodinga. Įdomesni pavyzdžiai: aũlekoms „galvotrūkčiais“, dagà „derlius“, naũšas „išgėrimas, vaišės“, skis „sekluma“, ùznius „ūsočius“. Kalbėdami religine tematika senosios kartos žmonės primaišo daug įvairių archaizmų (matyt, gautų iš tebevartojamų senoviškų religinio turinio knygų), pvz., esmù „esu“, èst „yra“, esmè „esame“, estè „esate“, dúomi „duodu“, dúost „duoda“, miegm „miegu“, apmigiñk „apgink mane“, pamišvsk „pašvęsk mane“, aš bėgmi tavspi „aš bėgu prie tavęs“ ir kita. Jaučiama didelė vokiečių kalbos įtaka. Dėl jos bemaž išnyko vietininko linksnis, jį išstūmė konstrukcija į + galininkas, pvz., gyvenù į Klaipėdą „gyvenu Klaipėdoje“, bk į stùbą „būk troboje“. Vartojama labai daug germanizmų. Perdėm vokiška sintaksė.

Zigmas Zinkevičius