Klaipėdos krašto savivalda

Klapėdos krãšto savvalda. Stambiausiu Klaipėdos krašto savivaldos vienetu buvo apskritis. Direktorija skirdavo jos viršininką. Jam priklausė apskrities vykdomoji valdžia, pirmininkavimas apskrities seimeliui ir apskrities valdybai. Šis seimelis rinktas 3 metams, svarstydavo apskrities sąmatą ir mokesčius, rinkdavo 6 asmenų apskrities valdybą – vykdomąjį organą. Ši tvarkė mokesčių rinkimą, sveikatos apsaugą, socialinį draudimą, rūpinosi plentais, melioracija ir kitais reikalais. Mažiausiu Klaipėdos krašto savivaldos vienetu buvo seniūnija (kaimas, grupė kaimų ar dvaras, turėję savivaldos teises). Ją tvarkydavo valdyba (seniūnas – šaltyšius ir ne mažiau kaip 6 atstovai, rinkti 3 metams). Valdybą rinkdavo visi gyventojai, sulaukę 21 metų. Seniūnija turėdavo savo metinį biudžetą, nustatydavo mokesčius, spręsdavo klausimus dėl vieškelių išlaikymo ir kita. Seniūnas turėdavo 2 pavaduotojus ir kaimo kasininką. Dvare seniūnu be rinkimų būdavo pats dvaro savininkas. Krašte buvo 4 pagrindinės savivaldybės: Klaipėdos miestas, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys. Būta planų (1934 M. Reisgio Direktorijoje) sujungti 3 krašto apskritis į vieną, panaikinti kaimų seniūnijas. Taip planuota sutaupyti daug lėšų. Tuomet krašto Direktorijos tarnas gaudavo 447, vairuotojas – 584 Lt per mėnesį (pradinės mokyklos Didžiojoje Lietuvoje mokytojas tik 180 Lt per mėn.). Iki tol Klaipėdos mieste galiojo 1853 Prūsijos įstatymas, apskrityje ir kaimuose – 1872 Prūsijos apskričių, 1883 žemės administracijos, 1891 kaimų įstatymai. Numatoma Klaipėdos krašto savivaldos esminė reforma vėlgi aštrino padėtį krašte, didino vokiečių propagandos efektyvumą.

Leonardas Poviliūnas