Kintų parapija

Kint parãpija. Pirmieji maldos namai, tikriausiai nedidelė koplyčia, įrengti apie 1550. Daugiau kaip 150 metų ši bendruomenė laikyta Priekulės parapijos filija, tad ir pamaldų laikyti čia atvykdavo Priekulės kunigas. Kita dalis šios apylinkės žmonių lankė apie 10 km į pietus buvusią Ventės bažnyčią. Jai suirus nauja mūrinė bažnyčia 1705 ar 1706 (A. Boetticherio teigimu, tik 1709) pastatoma jau Kintuose. Jai statyti akmenys ir plytos gabentos iš Ventės bažnyčios ir pilies griuvėsių. Tai plytinis tinkuotas, 30 m ilgio ir 13,5 m pločio, su pusapvale zakristija statinys. Pagal projektą buvo numatytas ir bokštas, bet taupant lėšas jo atsisakyta. Vidaus erdvę dalijo mediniai stulpai, šonuose buvo suprojektuoti kūrai. Lubos medinės, gaubtos. Altorius ir sakykla, laikantis to meto protestantų maldos namų statybos tradicijų, sujungti. Zakristijoje buvęs krucifiksas turėjo baroko stiliaus pagražinimų, krikštykla – marmuro imitacijų. Kieme pastatyta atskira medinė varpinė, į ją įkelti du vario varpai. Po Pirmojo pasaulinio karo parapija greta bažnyčios pastatydino pilko granito obeliską žuvusiems bendruomenės nariams atminti. Priekinėje plokštumoje buvo išryškintas tradicinis Prūsijos karinės šlovės simbolis – Geležinis kryžius, viršuje – kario šalmas. Žuvusių, be žinios dingusių kintiškių pavardės iškaltos vario plokštėse buvusio obelisko šonuose. Įvairiu laiku čia kunigavo nuoširdžių lietuvių kultūros darbininkų: 1624–1638 lietuvių kalbos mokovas Johannas , 1847–1850 lietuviškosios spaudos bendradarbis Karlas Friedrichas Heinrici. Iš Kintų parapijos kilę nemažai Mažosios Lietuvos kultūros darbuotojų: Martynas ir Jonas Anysai, Alfredas ir Kurtas Vėliai, Jurgis Ašmys, Martynas Labutis. Bendruomenė visą laiką buvo lietuviška: 1848 iš 3500 parapijos narių lietuvių buvo apie 3000 (86%), 1878 iš 4880 – 3670 (75%), 1902 iš 5075 – 3730 (73,5%). Vėliau parapijos narių skaičius mažėjo: 1921 užrašyta 4187, 1926 – 4180 ir 1936 – 4160 asmenų. Po Antrojo pasaulinio karo suirutės parapija atgimė (ji užregistruota 1948 VIII 27). Deja, bažnyčios pastatui išsaugoti lėšų ir jėgų nepakako, vietos valdžia jį nusavino, įrengė sandėlį. Atvykstantys kunigai Jonas Armonaitis, Jurgis Gavėnis, M. Klumbys, vietos sakytojai M. Miklovaitis, J. Kiaupa ir kiti pamaldas laikė parapijos salėje. Sovietinio atšilimo laikais kunigas Jonas Bertulaitis Vakarų Vokietijoje surinko aukų ir nupirko Kintų parapijai pučiamųjų instrumentų. Po didelių išlaidų ir vargų per Šveicarijos įstaigas jie pasiekė Kintus, kur 1959 VIII 10 buvo pašventinti. 1986 senoji bažnyčia restauruota ir paversta parodų ir koncertų sale. Po 1990 grąžinta parapijai, ji restauruojama. Pamaldas laikė kunigas Ernstas Roga. Bendruomenėje buvo apie 150 žmonių.

L: Triūbos Kintų parapijai // Svečias, 1960, nr. 1.

Albertas Juška

Iliustracija: Kintų bažnyčia, 1992

Iliustracija: Obeliskas Kintų parapijos žmonėms, žuvusiems per I pasaulinį karą

Iliustracija: Pokariu dar buvusi viena obelisko plokščių su lietuviškomis pavardėmis, apie 1968