KGB

KGB, Valstybės saugumo komitetas (rus. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti). Įkurtas SSRS 1954 III 13 dekretu, panaikinus Valstybės saugumo ministeriją (Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti, MGB). Kaip KGB institucijos pirmtakai veikė VČK (Vserossijskaja črezvyčajnaja komisija / Visos Rusijos ypatingoji komisija, nuo 1917 XII 20), vėliau GPU (Glavnoje političeskoje upravlenije / Vyriausioji politinė valdyba, nuo 1922 vasario), NKVD (Narodnyj komissariat vnutrennich diel / Vidaus reikalų liaudies komisariatas, nuo 1934 liepos), NKGB (Narodnyj komissariat gosudarstvennoj bezopasnosti / Valstybės saugumo liaudies komisariatas, nuo 1941 vasario) ir MGB (nuo 1946 kovo). KGB tiesiogiai kontroliavo daugelį užsienio operacijų, užsiėmė žvalgyba ir kontržvalgyba, jam priklausė pasienio apsaugos dalinių kontrolė. Pagrindinės KGB funkcijos: malšinti streikus, inteligentų judėjimus, areštuoti visus įtariamuosius antisovietine propaganda ir agitacija. Nuo 1967 pradėjo aktyviai kištis į SSRS valstybės politiką, suimdavo politinius kalinius, kuriuos kalino arba „gydė“ psichiatrijos ligoninėse (tokia specialioji ligoninė buvo Černiachovske (Įsrutyje). KGB aktyviai veikė užsienyje: darė įtaką nekomunistinių šalių politiniams sprendimams, griovė politines sistemas, kurstė per agentus streikus, skleidė dezinformaciją, rengė teroro aktus, platino narkotikus ir kita. Prasidėjus pertvarkai KGB galios sumažėjo. Po Maskvos pučo 1991 VIII 19–21 KGB struktūros formaliai likviduotos. 1954–1967 įkurtos Lietuvos SSR KGB įgaliotinių miestams ir rajonams įstaigos. Tarp jų veikė KGB įgaliotinio Klaipėdos miestui ir rajonui (sujungtos 1959 rugpjūtį), Klaipėdos miestui ir Lietuvos Jūrų Baseinui (1978 šiame skyriuje buvo 70 operatyvinių darbuotojų ir 755 agentai) įstaigos, kitų rajonų įstaigos (panaikintos 1967 III). 1967–1991 pakeistas KGB tinklo suskirstymas ir įkurti Lietuvos SSR miestų KGB padaliniai, tarp jų KGB skyrius Klaipėdos miestui ir Lietuvos Jūrų Baseinui bei Klaipėdos rajono KGB skyrius. Žemiausia KGB struktūrinė dalis buvo rajono skyrius. 1958 Kretingos rajono KGB, vadovaujamas S. Paulausko, sekė 699 žmones, tarp jų 14 kunigų, 495 buvusius ginkluoto pogrindžio (partizanų) ryšininkus ir rėmėjus, 45 buvusius tautinių organizacijų narius ir kitus. Jiems sekti vietos KGB turėjo 104 agentus, 3 rezidentus ir 10 susitikimų butų laikytojų. Tarp sekamųjų buvo Kretingos katalikų bažnyčios klebonas Juknevičius, nesėkmingai Kaliningrade katalikų bažnyčią bandęs įkurti kunigas Ivanauskas, Būtingės evangelikų liuteronų kunigas Jonas Degys ir kiti. Tauragės rajone numatyta kompromituoti kunigus Beinorį, Žuką ir Kerpauską. Rajonų KGB užmegzdavo glaudžius ryšius su laikraščiais, pvz., Raudonasis artojas (Pagėgiai), Tarybinis žodis (Tauragė) ir kitais, ten skelbė atitinkamas žinias. KGB šnipinėjo ir išeivius. Siųsdamas „dirbti“ agentus į Vakarų Vokietiją KGB naudojosi Vokietijos repatriacijos kanalu, pvz., karo belaisviais, karo pabėgėliais iš Rytprūsių, Lietuvoje nuo seno gyvenusiais vokiečiais ir Vokietijos pilietybę išlaikiusiais Klaipėdos krašto lietuvininkais. Nuo 1956 Lietuvos Respublikos vokiečiams, įskaitant ir memelländerius, buvo leidžiama vykti į Vakarų Vokietiją susijungti su savo šeimomis (prieš tai buvo pasirašytas SSRS ir Vakarų Vokietijos susitarimas dėl karo belaisvių ir kiyų SSRS gyvenusių vokiečių repatrijavimo sąlygų). Agentai vokiečiai atsidūrę Vakarų Vokietijoje dažniau nutraukdavo ryšius su KGB. 1956–1960 keletas lietuvininkų buvo infiltruoti į Vakarų Vokietijoje veikusias lietuvių organizacijas ir padėjo KGB. Ryšių su KGB jie nenutraukė, nes bijojo galimų represijų prieš LSSR likusius jų šeimų narius. Užuominų apie agentams darytą psichologinį spaudimą yra KGB bylose. KGB gąsdino ir šantažavo pagyvenusius bei senus žmones. KGB agentai aplankė ir vieną Klaipėdos krašto laisvinimo vadų, Dachau ir Mauthauzeno koncentracijos stovyklų kalinį septyniasdešimtmetį Erdmoną Simonaitį, kai sužinojo apie jo ketinimus įsitraukti į VLIK veiklą. KGB persekiodavo iš Sibiro grįžusius mažlietuvių tremtinius, bandė juos verbuoti (pvz., Joną Užpurvį, kuris atsisakė bendradarbiauti ir išvyko į Vokietiją). KGB kontroliavo Vokietijoje leidžiamą žurnalą Nemuno kraštas, per jį veikė išeivius bei Vakarų šalių visuomenę. 1990 sovietai, siekdami išlaikyti Lietuvos Respubliką savo rankose, pasiūlė Lietuvai nenaudingą sprendimą, t. y. atskirti nuo jos Vilniaus ir Klaipėdos kraštus ir Sniečkaus (dabar Visaginas) miestą. Anot KGB, Klaipėdos, kaip vienintelio Lietuvos jūrų uosto, išlaikymas KGB rankose būtų leidęs subalansuoti SSRS pavojingą situaciją dėl galimo Kaliningrado srities netekimo ir daryti Lietuvai įtaką jiems naudinga kryptimi. Tačiau susiklosčius palankiai Lietuvos Respublikos politinei padėčiai KGB neįgyvendino savo planų. 1990 pabaigoje SSRS nebuvo atsisakiusi jėgos demonstravimo ir karinio spaudimo politikos, pvz., ginklu saugoti sovietiniai paminklai Klaipėdoje ir kita. KGB veikla Lietuvoje formaliai nutraukta 1991, tačiau tebėra struktūrų likučiai, daugybė bendradarbių.

L: Anušauskas A. KGB ir lietuvių visuomenė // Darbai ir dienos, nr. 21. Kaunas, VDU, 2000; Anušauskas A. Lietuvos slaptosios tarnybos. 1918–1940. V., 1993; Bower T. Raudonasis voratinklis. V., 2000; Ciesielczykas M. KGB: Rusijos ir sovietų slaptosios policijos istorija. V., 1991; Nowa encyklopedia powszechna. Warszawa, 1998.