Karaliaučiaus uostas

Karaliáučiaus úostas įsikūręs ties Karaliaučiaus miestu Priegliaus upės žiotyse. Iki Antrojo pasaulinio karo krantinių ilgis buvo 3,3 km, Karaliaučiaus uosto gylis 6 ir 8 metrai. Iki Pirmojo pasaulinio karo tranzitas iš carinės Rusijos sparčiai didėjo, todėl buvo pradėta statyti 5 nauji uosto baseinai. Pasibaigus karui, trys iš jų buvo baigti, bet tranzitas iš Sovietų Sąjungos sumenko ir tolesnė statyba buvo nutraukta. Karaliaučiaus uostas su užnugariu sujungtas gerais vandens keliais. Gilija, Friedricho perkasu ir Deime jis jungiasi su Nemuno sistema, o Aismarėmis bei Nogatu per Vyslą – su Vakarų Europos vidaus vandenų keliais. 40 km ilgio laivakelis (Karaliaučiaus jūros kanalas) per Piliavos sąsiaurį jungia Karaliaučiaus uostą su Baltijos jūra. Gana tankus geležinkelių tinklas siejo Karaliaučiaus uostą su artimiausiu Mažosios Lietuvos užnugariu, o Eitkūnų–Kauno, Tilžės–Tauragės bei Tilžės–Telšių geležinkeliai pakankamai gerai jungė su Didžiąja Lietuva – svarbiausiu artimuoju užnugariu. Du svarbūs geležinkeliai nusitęsia į tolimąjį Gudijos ir Ukrainos užnugarį: į Rytų Ukrainą per Kauną, Vilnių, Minską ir į Vakarų Ukrainą per Lietuvos Brastą. Į Karaliaučiaus uostą 1913 įplaukė 2245, 1924 – 1276, 1933 – 2076 jūrų laivai. Svarbiausi kroviniai: grūdai, mediena, sėmenys, linai, kanapės, trąšos, anglys ir kita. Klaipėda ir Karaliaučius buvo to paties artimojo ir tolimojo užnugario uostai su tų pačių kelių prieigomis. Praeityje jie konkuravo, tad Karaliaučiaus uostas nemažai trukdė Klaipėdos plėtrai.

Povilas Almis Mažeika

Iliustracija: Karaliaučiaus uostas, iki 1944 / Iš Rytprūsių kraštotyros muziejaus Lüneburge