kalvystė Klaipėdos krašte
kalvỹstė Klapėdos kraštè. Nuo XVI–XVII a. kalvystė čia buvo griežtai reglamentuojama pagal seną tradicinę tvarką (Klaipėdos krašto amatų rūmai). Iki XX a. pabaigos Mažosios Lietuvos kapinėse ir kapinaitėse greta retų medinių kryžių ir krikštų galima pamatyti gana daug apnykusių kaltų geležinių ir lietų ketinių (špižinių) antkapinių kryžių ir paminklų (su lietuviškais ir kitokiais įrašais). Dalis lietų kryžių buvo gaminami Karaliaučiuje. Geležiniai kaltieji kryžiai buvo gaminami Klaipėdos, kitų Mažosios Lietuvos miestų ir miestelių, dvarų ir kaimų dirbtuvėse (liejyklose ir kalvėse), šaltkalvėse. Čia buvo kalami, lenkiami ir montuojami geležiniai kapų kryžiai, kapų aptvarai ir varteliai, kuriems būdinga didelė meninių stilių (neogotikos, neobaroko, neoklasicizmo) įvairovė. Viena tokių buvo Klaipėdos kalvių ir šaltkalvių dirbtuvė, kurioje buvo gaminami meno dirbiniai, spynos ir vežimų apkaustai. Dabar ten įkurtas Kalvystės muziejus. Dirbtuvė priklausė kalviui menininkui Gustavui Katzkei. Panašias kalves – šaltkalves turėjo ir jo bendrapavardžiai – Arnas ir Emilis Katzkės, spynų meistrai Fricas Elksneitis, Richardas ir Paulius Aušratčiai (Aušraičiai), Franzas Grimmas, kalviai Walteris Eichholzas, Karolis Gellschaftas, Gustavas ir Friedrichas Siedebergai bei kiti. Žinoma, kad meninius dirbinius (ne tik kryžius, bet ir durų vyrius, rankenas, užraktus ir kita) gamino 3 Klaipėdos kalviai: G. Katzkė, R. Aušraitis ir kalvės-dirbtuvės savininkas A. Vilsonas. Vilsono kalvėje buvo gaminamos (ir įrengiamos) santechnikos bei šildymo sistemos. Tokia sistema buvo įrengta ir rašytojo Thomo Manno name Nidoje, apie 1930. Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo ne viena mechaninė ir techninė dirbtuvė, skardininkų dirbtuvės, geležies dirbinių ir metalo fabrikas (Laukininkų g. 51), smulkių geležies dirbinių fabrikas (Prezidento A. Smetonos g. 53), grandinių ir smulkių geležies dirbinių fabrikas (Bokšto g. 10), kuriuose irgi dirbo daug kalvių. Veikė automobilių ir mašinų taisymo šaltkalvės bei dirbtuvės, metalo apdorojimo įmonės. Didelis ir platus metalo dirbinių gamybos bei remonto darbų asortimentas buvo būdingas Klaipėdos miestui. Čia buvo susitelkęs sudėtingas pramonės, įvairių verslų, amatų ir transporto (uosto) kompleksas. Klaipėdos kalviai ir šaltkalviai gamino dirbinius pagal įvairius užsakymus, bet dauguma jų specializavosi vienoje šio amato šakų. Klaipėdos kalvius galima suskirstyti į spynininkus, pasagų kalėjus, įrankių kalvius, peilių kalvius, vinių kalvius, vežimų kaustytojus, inkarų kalėjus ir kitus. Klaipėdoje ir visame Klaipėdos krašte kalvyste vertėsi daugiausia vokiečiai arba nutautėję lietuviai. Kitas Mažosios Lietuvos kalvystės centras buvo Tilžė. Dalį antkapinių paminklų, aptvarų Klaipėdos krašte pagamino Tilžės meistrai. Tai patvirtina meistrų skelbimai Lietuviškose Kalendrose bei išlikę kryžiai su Tilžės meistrų vardais: R. Bertschatas, F. Grubertas, A. Pelzas, O. Beckmanas ir kiti.
L: Kalvystės muziejus (bukletas). Klaipėda, 1993; Paulauskaitė Z. Atmintis // Žemaičių saulutė, 1995, nr. 39 (45); Stravinskas A. Klaipėdiškiai kalviai ir jų pagaminti paminklai // Lietuvininkų kraštas, 1995.
Antanas Stravinskas
Dionyzas Varkalis
Iliustracija: Strepeikių kapinėse išlikusi kalto metalinio aptvaro detalė, 1998
Iliustracija: Klaipėdos ir kitų kalvių gamintiems geležiniams kryžiams, kapų aptvarams būdinga stilių įvairovė, precizinis darbas (Bardinai, Mažrimaičiai, Kalėnai), 1990–1999