Jurbarkas

Jùrbarkas (vok. Georgenburg; rus. Majovka), bažnytkaimis ir valsčiaus centras, dvaras ir žirgynas Įsruties apskrityje, Įsros upės dešiniajame krante, 3 km į šiaurę nuo Įsruties miesto. Nuo senovės stengtasi įsitvirtinti Įsros (Priegliaus) plataus senslėnio aukštuose krantuose, taip siekiant kontroliuoti svarbias krašto upes. Netoli Jurbarko likęs didžiulis ir stipriai įtvirtintas Netynų piliakalnis. Spėjama, kad Jurbarko vietoje buvusi nadruvių pilis Spargė. Ordinui užgrobus kraštą, užimtas žemes imta dalytis. Apylinkės 1352 atiteko Sembos vyskupui Jokūbui, kuris Mažajai Lietuvai kolonizuoti Spargės pilies vietoje pastatė medinę Jurbarko pilį (priešais Ordino valdomą Įsruties pilį). Ta pilis pavadinta Georgenburg (Jorgenburg, Jorginborg). 1364 Vygando Marburgiečio kronikoje ji minima kaip novum castrum. Nuo tada tos dvi pilys valdė svarbų slėnį (iki tol jį kontroliavo ten pat stovėjusios dvi nadruvių pilys). Lietuvos kariuomenė puolė Jurbarko pilį 1364, 1384 ir 1403. 2 kartus sudeginta pilis 1385 atstatyta iš akmenų ir plytų. Ji liko svarbi atrama Mažajai Lietuvai kolonizuoti. Iki 1525 Jurbarkas buvo Sembos vyskupo nuosavybė, vėliau atiteko Prūsijos kunigaikščio Albrechto kuriamai pasaulietinio valdymo administracijai (vok. Kammeramt), įkurtas Jurbarko valsčius. Slėnio pašlaitėje šalia pilies 1547 buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje Dievo žodis buvo skelbiamas ne lotynų, bet lietuvininkams suprantama kalba. XVIII a. pradžioje Jurbarke buvo valstybinis dvaras – domenas. Po 1709–1711 didžiojo maro bei bado apylinkėse apsigyveno zalcburgiečių. Kolonizacijos sąrašų duomenimis, 1736 Jurbarko valsčiuje iš 59 gyvenviečių 29 buvo gyvenamos vien lietuvininkų, 4 – tik vokiečių kolonistų, o 26 – mišrios. Jurbarkėlių ir Jurbarko dvarų, Netynų kaimo ir Žvejonės palivarko paupių lankose augo sultingos žolės, tinkančios sunkesnių veislių arkliams auginti. Nuo 1752 tuo pradėjo verstis ir eržilus pardavinėti Trakėnų žirgynui apylinkės viršaitis Keudelis. 1828 Jurbarko dvarą nupirko Klaipėdos pirklys Wilhelmas von Simpsonas. Jis įsteigė didžiulį žirgyną, kuris iki 1898 liko Simpsonų šeimos nuosavybė. Rašytojas Williamas von Simpsonas (gimė 1882) romane Die Barrings [Baringai] aprašė Jurbarko pilies bajorų gyvenimą. 1899 valstybė perėmė pilį su dvaru ir iš Įsruties perkėlė krašto žirgyną į Jurbarką. Senoji Jurbarko pilis buvo atstatinėjama ir perdirbama, žirgyno kompleksas plečiamas. 1939 buvo 605 gyventojai. Prie didžiosios dvaro sodybos su vaizdingais pastatais stovėjo tvarkingos kumečių sodybos. Greta didelės mokyklos bei slėnyje palei Tilžės plentą buvo įsikūrusios sodybos, užeigos namai, vėjo jėgainė ir kita. Jurbarkas buvo svarbi vieta reikšmingų kelių sankryžoje. Netoli buvo siaurojo geležinkelio iš Įsruties stotis. Užėmę kraštą sovietai 1945 Jurbarko pilyje įsteigė belaisvių ir sulaikytųjų asmenų stovyklą, jie buvo sušaudyti. Šiai tragedijai atminti dabar vokiečiai čia pastatė paminklą. Jurbarkas buvo suniokotas, bažnyčia vandališkai nugriauta, šventoriuje ir kapinėse įveisti daržai. Likusiuose dvaro žirgyno pastatuose vėl pradėta auginti arklius, bet per aplaidumą 1996 sudegė du dideli žirgyno pastatai. Po antrojo pasaulinio karo Jurbarko pilyje buvo įkurdinta ir infekcinė ligoninė, vėliau gyvenamieji būstai. Po 1990 norėta pilį restauruoti, įsteigiant ten viešbutį užsieniečiams. Netrukus darbai nutraukti, pilis apleista. Vietovardis – perdirbinys iš vokiečių Georgenburg.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Valdemaras Šimėnas

Iliustracija: Jurbarko pilies planas / Iš Borchert F. knygos „Burgenland Preussen“. München-Wien. 1987

Iliustracija: Jurbarko pilis, 1935 / Iš Guttzeit E. knygos „Ostpreussen in 1440 Bildern“. Leer, 1984

Iliustracija: Jurbarko mokykla, 1998

Iliustracija: Jurbarko karčiama, 1998

Iliustracija: Jurbarko dvaro kumečių sodyba, 1998

Iliustracija: Jurbarko tvartas, 1998

Iliustracija: Jurbarko tvartas, 1998

Iliustracija: Jurbarkas. Įsruties apskritis

Iliustracija: Barklajaus de Toli paminklas prie Jurbarko, 1977 / Iš Rimanto Matulio rinkimo