Jociškiai

Jõciškiai (vok. Jacischken, Jatziscken, Jazischken), dvaras Šilutės apskrityje, Kintų parapijoje, Minijos kairiajame krante, 4 km į pietryčius nuo Kintų. Jociškių kroniką Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus ir palikuonis 1832 parašė Wilhelmas Ernstas Beerbohmas, ją iliustruodamas savo piešiniais. 1626 Jociškius (vok. Jagst) bei pievas prie Minijos ir Tenenio valdė Ruprechtas Krause. Vėliau Jociškius valdė kelios Hamburgerių (vietos lietuvininkų vadintos Amburgebiais) kartos – tada dvaro žemės tęsėsi ištisą mylią iki Ventės rago, valdytojai užėmė svarbias pareigas (seniūnas, karališkasis žvejybos meistras, amtmonas ir kitas). XVIII a. Jociškius paveldėjo Zudnachovijai. 1737 Jociškiuose gimė Davidas Gotfriedas Zudnachovijus – kunigas ir raštijos veikėjas. Jam Karvaičiuose 1781 mirus, brolis pargabeno palaikus (prieš parapijiečių valią) į šeimos rūsį Suvernų kapinėse prie Jociškių, vėliau čia įrengta koplyčia – giminės mauzoliejus. XVII a. viduryje Jociškius apiplėšė ir sudegino rusų kazokai. XVIII a. pabaigoje atkurti Jociškiai buvo nemaža gyvenvietė – kelios sodybų grupės driekėsi Minijos pakrante, veikė keltas. Persikėlus per upę, kelias pro Povilų kaimą per drėgnas pievas vedė į Kintus 700 žingsnių ilgio pylimu, kuris vadintas Pilum ar Filius ir buvo sukrautas iš žabų ir žemių. Nuo Jociškių kelias vedė į Šilokarčiamą (Šilutę). Tad pro dvaro sodybą anuomet ėjo apylinkėms reikšmingas kelias, paupyje buvo karčiama. 1863–1873 tiesiant Karaliaus Wilhelmo (Klaipėdos) kanalą, ties Jociškiais buvo perkastas Minijos vingis. Dvaro sodybą nuo Kintų tada skyrė dveji vandenys – senoji ir naujoji upės vaga. Naujasis Kintų–Šilokarčiamos vieškelis buvo nutiestas šiauriau, Jociškiai liko nuošalyje. Aplenkdami dvaro sodybą, naujuoju kanalu plaukdavo daug laivų į Klaipėdą ir iš jos. XIX a. dvaras sumenko – buvusiose Jociškių valdose įsikūrė daug naujų sodybų. Dar vieną Jociškių istoriją 1883 parašė E. Ziegleris. XX a. pradžioje Jociškiuose buvo tik nedidelė sodyba su 3 vidutinio dydžio pastatais, keltas (vėliau tiltas) per senąją upės vagą, krūmais apaugusios ganyklos. Tada Jociškiai buvo žinomi kaip „pievų dvaras“, gyvenama salelė tarp drėgnų užliejamųjų pievų. Apleisti dvaro pastatai sudeginti apie 1947, vėliau sunaikintos ir visos sodybos žymės, Jociškių savininkų kapų koplyčia bei jų palaikai. Jociškiai – įdomus Nemuno deltos ir Minijos žemupio pievininkų savito gyvenimo pavyzdys.

L: Berbomas E. V. Kronika... // Metai. 1993, nr. 2.

Saulius Sodonis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Jociškių dvaras, 1832 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996