javai

java. Mažosios Lietuvos ūkininkai augino rugius, kviečius, miežius ir avižas.

Svarbiausi buvo rugiai, nes iš jų kepta duona. Rugius sėdavo rudenį ir baimindavosi, kad per žiemą neiššaltų. Kai išsirpdavo vyšnios, pradėdavo rugių dagą – kirsdavo subrendusius javus. Ši daga buvo sunkiausia. Saulėtą dieną, nudžiūvus rasai, kaimynai sueidavo į talką pas tą, kurio rugiai labiausiai nunokę, ir kirsdavo iki vakaro rasos. Ūkininkas (ar jo sūnus) pjovė pirmasis – jis nustatydavo darbo spartą. Rugiai versti ant stovinčių stiebų, kad pėdus renkančiai (lasančiai) moteriai nereikėtų lankstytis iki pat žemės. Ta moteris (merga) lasė nupjautus rugius, rišo juos į pėdus ir skubinosi vytis pjaunantį vyrą. Abiejų darbas buvo sunkus. Moteris savo nugarą galėjo mažumą atitiesti, kol pjovėjas su gude (galąstuvu) dalgį braukė. Vyrai dirbo be drobinių, moterys – su ilgomis rankovėmis, nes šiaudai labai braižė rankas. Per pietus vyrai tynė (aštrino, plakė) dalgius. Sočiai pavalgę ir trumpai pailsėję dirbo toliau. Dirvos krante (lauko pakraštyje) stovėjo kibiras su gėrimu (rauginta sula arba su citronais parūgštintas vanduo). Be pietų ir vakarienės, senolė dar atnešdavo priešpietį ir palaunagę (pavakarius). Ant žolyno paklodavo baltą drobulę, duodavo kafijos (kavos), tijos (arbatos), juodos duonos riekių, sviesto, rūkyto šinkio (kumpio), kežo (sūrio), į riekes pjaustyto varškės sūrio ir medaus. Kad ir pavargę, visi būdavo linksmi, juokavo ir dainavo. Ne viena merga ar bernas susipažindavo tokiose talkose. Pietums davė atvėsintos vyšnių putros (sriubos), virtų ropių ir daug mėsos. Vakarienei valgydavo šiupinį (žirnių košę su daug įmaišytų šinkio gabalėlių). Į kiekvieną dubenį su koše gaspadinė įspausdavo duobelę ir įpildavo tirpintų taukų. Kai kada išgerdavo stikliuką degtinės, ją „atskiesdami“ pyvu (alumi). Sẽniai ir vaikai nešė pėdus ir statė į kupetas (guba). Dvi šiaudų saujas sudėdavo taip, kad varpos kryžiuotųsi, susukdavo tvirtą ryšį pėdų viršui sutraukti ir surišti, kad lietus nutekėtų ir vėjas kupetos neparverstų. Talkos ėjo iš ūkio į ūkį, kol nupjaudavo visų kaimynų rugius. Kai varpos ir šiaudai gerai išdžiūdavo, arkliniais vežimais su kardėmis rugius veždavo į skūnę (daržinę). Vyras su dvidante šake štokavo (kėlė pėdus), o moteris krovė vežimą. Maži vaikai laikė atvarslus (vadžias), didesni leisdavo pavažiuoti toliau, o didžiausi vežimą nuvairuodavo į kitą eilę. Skūnėje vežimą statydavo ant kluono, vyras mėtė pėdus nuo vežimo ant bertainio (šalinės), moteris sudėdavo pėdus, o vaikai juos primindavo. XIX a. dar kuldavo spragilais, XX a. pradžioje jau mašynavo (kuldavo) kuliamąja mašina. Vaikai stovėdavo ant maniežo ir varydavo arklius ratu (tai būdavo labai nuobodus darbas). Vėliau atvažiuodavo užsakytas kūlėjas su mašina (varoma garais arba dyzelio motoru) ir per dieną iškuldavo visą dagą (derlių). Jei būdavo reikalingi ilginiai šiaudai stogams dengti, kuldavo su tam tikra mašina, kuri ant cilindro turėjo ilgus medinius dantis. Vyrai abiem rankomis turėjo laikyti šiaudus, kol mašina iškuldavo paskutinius grūdus, kad šiaudiniai stogai netrauktų žvirblių ir pelių. Apsukus šiaudus kitu galu, mašina iššukuodavo sulinkusius. Ruginiais šiaudais gyvuliai šerti tik ypač didžios bėdos laikais. Šiaip jie naudoti gyvulių pakraikui.

Kviečiai. Pavasarį sėtus kviečius skirdavo nuo rudenį sėjamų pūrų (žieminių kviečių). Jų sėta nedaug, nes pūrai žiemą dažnai iššaldavo. Kviečiai buvo dagojami ir kuliami kaip rugiai. Kai ūkininkė norėdavo kepti pyragus ar plincus (blynus), ūkininkas malūne savo kviečius išmainydavo į bydelietus (labai baltus) miltus. Miestiečiai mielai valgė pyragus. Todėl ūkininkai miesto malūnuose pirkdavo atliekas – kviečių sėlenas, jomis šerdavo karves ir penėdavo paršus.

Miežiai. Nupjovus miežius, jų eiles šakėmis ir grėbliais sukaupdavo ir surišdavo į pėdus. Kadangi į miežių sėklą įmaišydavo baltųjų dobilų (dirvos tręšimui), tai miežių pėdai būdavo apačioje stori, o viršuje ploni. Tokius pėdus pastatydavo po vieną. Miežiniais miltais šertų kiaulių lašiniai būdavo ypač skanūs. Miežiniais šiaudais (maišytais su dobilais) šėrė gyvulius kaip priedu prie kito pašaro.

Avižos buvo geras arklių pašaras. Ir prie sėjamų avižų primaišydavo baltųjų dobilų sėklos. Greitai po dagos (pjūties) augo dobilėliai, tad nupjautuose plotuose suvešėdavo geros ganyklos. Jos užimdavo buvusių pievų vietas (taip taupyta žemė). Avižas dagojo ir kūlė kaip ir miežius. Dalį avižų sėklos maišydavo su žirniais arba vikiais, išsiaugindami žalio pašaro karvėms ir kitiems gyvuliams. Jei ganyklose gyvuliams stigdavo pašaro, kasdien nupjaudavo po dalį tokių žalienų ir po kuškį (glėbį) pamesdavo arkliams ir karvėms. Tokį užkandį arkliams pasiimdavo į vežimą važiuodami į turgų.

Martin Tydecks

Iliustracija: Javapjūtė. Keturių arklių kinkinys surenka paskutines gubas / Iš Wernerio Buxa’os knygos „Bilder aus Ostpreußen...“, 1990

Iliustracija: Kuliami javai pas Pėžaičių ūkininką Miką Kavolį, apie 1937 / Iš Domo Kauno rinkinio