„Jagomasto Lietuviszkos kalendros“

„Jagomasto Lietuviszkos kalendros“, 1924–1940 Tilžėje leisti Enzio Jagomasto metiniai kalendoriai. Juose būdavo pasakojimų, apmąstymų, patarimų ir paveikslų. šių kalendorių leidėjas – Enzys Jagomastas, vėliau – Ona Jagomastaitė ir jos vyras Emilis Vilmantas-Mecklenburgas. Paskutinių Jagomasto kalendorių rengėjų svarbiausia tema buvo lietuviškumo nykimas slenkant amžiams. Autoriai dažniausiai gilinosi į XVIII a. ir stengėsi išsiaiškinti, kodėl tuo metu lietuvių kompaktiškai gyvenamo ploto riba pradėjo sparčiai trauktis į Mažosios Lietuvos šiaurę. Apie 1919–1923 politines permainas dažniausiai rašė aktyvus jų dalyvis J. Stiklorius, Jagomasto Lietuviszkų kalendrų autorius domino etninė kultūra. Šiuose kalendoriuose buvo nuosekliai apžvelgiami tarptautiniai įvykiai, skelbiama Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos politinio gyvenimo informacija. Jagomasto Lietuviszkos kalendros apsiribojo vien Mažosios Lietuvos pietinės dalies lietuvių visuomeniniu gyvenimu (jį daugiausiai veikė Vokietijos lietuvių susivienijimas). Kalendoriuose E. Jagomastas populiarino bibliofiliją, rašė apie pirmąsias knygas, brangiausius pasaulio leidinius, pvz., apie J. Gutenbergo Bibliją (1465), šlovino meilę ir pagarbą knygai. Jagomasto kalendoriuose buvo populiarinama vaikų literatūra: spausdinamos pasakos, pasakėčios, prozos vaizdeliai. Buvo skelbiami ir Didžiosios Lietuvos rašytojų kūriniai, kitų tautų proza bei poezija. Jagomasto kalendorius skaitė daugelis lietuvininkų. Ant Jagomasto Lietuviszkų kalendrų viršelių dėta tokia dedikacija – Visai Prūsų Lietuvai ir Klaipėdos kraštui pritinkančiai sutaisė E. Jagomastas. 1940 naciai privertė ją pakeisti žodžiais Visiems lietuvininkams pritinkančiai sutaisė E. Jagomastas. 1940 IX 2 Jagomasto Lietuviszkas kalendras naciai uždraudė.

L: Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996, p. 630–632, 634–636.

MLFA

Iliustracija: Paskutinis Enzio Jagomasto lietuviškų kalendrų leidimas, 1939

Iliustracija: Enzio Jagomasto spaustuvės-leidyklos „Lituania“ ženklas