Fischhauseno pilis
Fischhauseno pils. Šios apylinkės nuo žalvario amžiaus pradžios buvo tankiai apgyvendintos. Tai rodo gausūs žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus pilkapynai bei lobiai. Mat vakarinėje Sembos pakrantėje gausiai randama gintaro. Ypač patogi vieta įsikurti buvo prie Aismarių, kur pakrantės apsaugotos nuo vyraujančių vakarų vėjų. Todėl Kausteros, Visroto ir Girmavos upelių pakrantėse nuo senovės telkėsi gyvenvietės. Manoma, kad ši pakrantė vadinta Witland. Apylinkėse yra keli piliakalniai: vienas jų šiaurinėje miesto dalyje, kitas netoli Dargių. Čia dažnai lankydavosi skandinavų pirkliai ir kariai – vikingai. Tokia tarpinė keliaujančiųjų poilsio vieta buvo prie Fischhauseno, vadinta Sconewic arba Schonewik (skand. Scone ar germ. Schone – saugi ir wic – įlanka). Manoma, kad čia 997 atvyko pirmasis prūsų misionierius Šventasis Vaitiekus Adalbertas ir netoliese prie Tenkyčių nužudytas. Žodinė tradicija teigia, kad misionieriaus žuvimo vietoje danų karalius buvo pastatęs koplyčią, tačiau vėliau ji buvo pagonių prūsų nugriauta (Tenkyčiai). Šalia Tenkyčių ir Fischhauseno yra išlikęs Aisčių neriją nuo Sembos skiriantis pylimas, vadinamas Gardine. Gintaru turtinga Semba domino tiek Livonijos, tiek ir Vokiečių ordino riterius. Kai Livonijos ordinas irgi pradėjo skverbtis į Sembą, 1252 įkurta Sembos vyskupystė su rezidencija Rygoje, paskirtas vyskupas Johannas von Distas (1252–1254). 1255 Vokiečių ordinui suskubus anksčiau nukariauti Sembą, vyskupystė perleista Vokiečių ordinui. Pirmuoju Vokiečių ordino vyskupu paskirtas Heinrichas von Strittbergas (1255–1274). 1258 sutartimi Semba buvo pasidalinta tarp Ordino ir vyskupo. Iš pradžių visa vakarinė Sembos pakrantė atiteko vyskupui, vėliau ribos gerokai kito. Nuo 1264 iki Reformacijos įvedimo Fischhausenas buvo Sembos vyskupų pagrindinė rezidencija, čia pastatyta vyskupo pilis, o šalia Ordino pilis Lochstädt (Laukstyčių pilis). Iš pradžių pilis vadinta Schonewik, ji buvo medinė, apjuosta pylimais ir grioviais, stovėjo prie pat marių, upelio kairiajame krante. Apie 1280 pastatyta mūrinė pilis. Pastačius vandens malūną, pilį pridengė tvenkinys. Pagrindiniai pastatai (citadelė) buvo šiaurinėje dalyje, priešpilis pietinėje pusėje – prie marių. Rytinėje dalyje buvo Šventosios Onos (vok. St. Anna) koplyčia. Iki 1945 buvo išlikusi viena šios koplyčios siena, puošta freskomis. Po Reformacijos Fischhauseno pilis paversta hercogo Albrechto vasaros rezidencija, ypač ją mėgo jo sūnus Friedrichas. Karų su švedais metu (1627–1635) Fischhauseno pilis daugelį kartų buvo apgulta. Ilgainiui ji prarado savo reikšmę. XVII a. pabaigoje pilis pradėta griauti, grioviai užpilti. 1701–1705 pagrindiniai pastatai buvo nugriauti, plytos panaudotos Piliavos uosto ir tvirtovės statyboms. Dalis pilies sienų pritaikyta vėlesnėms statyboms. Nepakitęs ir net kiek paaukštintas buvo tik bokštas su laikrodžiu, bet 1776 žaibas šį bokštą uždegė. XIX–XX a. pilies jau nebebuvo. 1920 norėta išsiaiškinti pilies planą, tad pamatus teko atkasinėti. Jie iš dalies matomi ir dabar. Prie pilies pradėjo telktis amatininkai. 1268 minėti 5 pilėnai, 1299 jau buvo prekyvietė. 1305 Fischhauseno miestui Kulmo teisės buvo išplėstos ir atnaujintos. 1456 miestas degė. Antrojo pasaulinio karo metu tapo ypač intensyvių kovų arena, artilerijos ir bombardavimo metu beveik sunaikintas. Šiuo metu išliko tik pavieniai senieji namai. Senamiesčio ir bažnyčios vieta po karo buvo sulyginta su žeme. Bažnyčios vietą žymi tik lauko akmenų pamatai.
Valdemaras Šimėnas
Iliustracija: Fischhauseno pilies rekonstrukcija, 1922 / Iš Borchert F. knygos „Burgenland Preussen“. München-Wien. 1987