etninės ribos

ètninės rbos, ribos tarp skirtingų etninių žemių – teritorijų, kuriose daugmaž kompaktiškai gyveno arba tebegyvena tos pačios tautybės senbuviai – autochtonai, jokiu būdu ne kolonistai, nors jie svetimame krašte gyventų ir ne vieną šimtmetį. Etninėmis teritorijomis vadinami ir tie plotai, kuriuose dėl asimiliacijos procesų autochtonai jau sudaro gyventojų mažumą arba dėl etninio valymo jų visai neliko. Mažosios Lietuvos lietuvių autochtonų Prūsijoje rytinė ir šiaurinė etninė riba su Didžiąja Lietuva buvo nustatytos dar 1422 Melno taika, vakarinė – Baltija, o pietines ir pietvakarines etnines ribas mokslininkai brėžia įvairiai. Tiksliai jas nustatyti sunku ir dėl etno-geografinių tyrinėjimų metodologijos skirtumų. Šią problemą iškėlė sovietinis etnologas Pavelas Kušneris (Knyševas) savo monografijos Etničeskije territorii i etničeskije granicy, 1951 [Etninės teritorijos ir etninės ribos] įžangoje. Jis pabrėžė, kad bet kuriai tautai, genčiai, etninei grupei ištirti pirmiausia būtina nustatyti, kokioje teritorijoje jos gyvena, ir tiksliai apibrėžti jų gyvenamos teritorijos sienas. Tiksliausiu metodu etninę ribą nustatyti Kušneris-Knyševas laiko demografinės statistikos metodą. Nagrinėjant tautinę gyventojų sudėtį, kaimo vietovės turi būti atskirtos nuo miestų, nes pastarieji dažnai mišriau apgyvendinti, gyventojai čia asimiliuojasi greičiau negu kaime. Veikiant politiniams ir ūkiniams procesams, Prūsijos valdžiai vykdant lietuvių žemių kolonizavimo ir gyventojų asimiliavimo (germanizavimo) politiką, tautybių gyvenamos ribos pamažu keitėsi. Etninės priklausomybės svarbiausias požymis yra gimtoji kalba. Teoriškai pirmasis tai pagrindė XIX a. viduryje vokiečių etnologas Richardas Boeckhas. Lietuvių kalbos paplitimo Prūsijoje riba neretai laikoma vadinamoji Toeppeno-Bezzenbergerio linija, kitaip dar vadinama Deimės riba. Šie mokslininkai XIX a. II pusėje nustatė prūsų ir vakarinių lietuvių (skalvių bei nadruvių) genčių ribas. Artimai giminingus etnosus skyrė Deimenos (nuo Kuršių marių pakrantės ties Labguva) ir Alnos (nuo Tepliavos ir toliau per Vėluvą, Geldapę link Dūbininkų) upės. Tai nadruvių ir prūsų vakarinė bei pietinė riba. Tačiau vėliau lietuvių tautybės konsolidavimosi procese lietuviškai kalbančių gyventojų plotai nusitęsė toliau į pietus ir pietvakarius – daugiau mažlietuvių apsigyveno prūsų žemėse, be to, šiauriniai prūsai lietuvėjo, o Semboje apsigyveno kryžiuočių ištremtieji sūduviai. Rudolfas Valsonokas XVII a. pabaigoje lietuvių pietvakarinę ribą nukėlė iki linijos Naujieji Kuršiai–Tepliava, kuri praeina pro pat Karaliaučių. Lietuviams jis priskyrė pusę Sembos. K. Karpas žemėlapyje žemės ruožą, apribotą linijos Geldapė–Narkyčiai–Tepliava–Deimė ir Karaliaučius–Krimyčiai–Girdava–Nordenburgas–Lėcius–Galindžiai, pavadino mišria prūsų-lietuvių teritorija. Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis lietuvių kalbos vartojimo pietvakarinę ir pietinę ribas perkėlė toliau Deimės–Alnos linijos. Nustatyti etninę ribą padeda ir tautinės architektūros savitumai. Jau vokiečių mokslininkai pastebėjo lietuvių ir vokiečių namų statybos skirtumus. Augustas Haxthausenas lietuviško sodžiaus ribą nukėlė iki Ylavos ir Brunsbergo. Adolfas Boetticheris, W. Pesleris, Richardas Dethlefsenas, K. Thede ir kiti architektūrologai Sembos pusiasalį priskyrė lietuviškam arealui, o sritį į pietus nuo Karaliaučiaus ir Priegliaus žemupio laikė mišria. Vienas svarbiausių kriterijų etninėms bei kalbinėms riboms tam tikrais laikotarpiais nubrėžti yra bažnyčiose sakomų pamokslų kalba. Tai nevisiškai tiksliai atspindi tikrąją padėtį, nes mišrioje teritorijoje, kurioje lietuviai negyveno kompaktiškai, pamaldos gimtąja kalba būdavo atliekamos rečiau arba galėjo jų visai nebūti. Franzas Tetzneris, remdamasis bažnytkaimių, kuriuose pamokslai buvo sakomi lietuviškai, 1719 sąrašu, sudarė žemėlapį ir nubrėžė lietuviškų parapijų pietinę ribą –vadinamąją Tetznerio I liniją. Tačiau ši linija neatitinka to meto realios situacijos: per 1709–1711 didįjį marą bei badą lietuviškose parapijose išmirė per 20 kunigų, pramokusių vietos žmonių kalbą, po jo įvyko didžioji vokiškoji kolonizacija, ir linija pasitraukė iki Vėluvos–Labguvos. Tetznerio II linijoje XVI–XVII a. lietuviškai ir lenkiškai kalbančių gyventojų riba nubrėžta taip: Karaliaučius–Ylava–Barštynas–Ungura–Geldapė–Dūbininkai. Ir lenkų tyrėjai nustatė, kad lietuvių kalbos vartojimo teritorija XVI–XVII a. apėmė apie pusę Prūsos, o lietuvių gyventa ir Mozūrijos šiaurinėje dalyje (mozūrai-lenkai kolonizavo dalį vakarinių sūduvių žemių). Algirdas Matulevičius, remdamasis įvairiais šaltiniais ir įvairių mokslo šakų tyrėjų duomenimis, kompleksiniu būdu nustatė Mažosios Lietuvos XVI–XVIII a. pietinę ribą: nuo Šventapilės Aismarių pakrantėje į rytus per Ylavą–Engelsteiną–Ungurą–Geldapę iki Dūbininkų. Taigi tais laikais mažlietuviai kompaktiškai gyveno ne tik Nemuno ir Priegliaus baseine, bet ir daug kur Karaliaučiaus krašte bei Geldapės apylinkėse (dabartinėje Lenkijoje). Kartografas Petras Gaučas ir istorikas Algirdas Matulevičius sudarė originalius žemėlapius „Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje“ ir „Mažoji Lietuva XVIII a. pradžioje (iki 1709–1711 m.) didžiojo maro ir vokiškosios kolonizacijos“. Juose nubrėžtos lietuvių ir prūsų etninės ribos bei kolonistų vokiečių ir lenkų bei lenkų-mozūrų apgyventi plotai (salos). XIX a. ir ypač XX a. I pusėje vykstant mažlietuvių asimiliacijai bei prievartinei germanizacijai, jų kalbinės ribos traukėsi į šiaurę link Nemuno. XIX a. pradėjus surašinėti gyventojus ir atsiradus demografinei statistikai (nors ir provokiškai), buvo galima tiksliau nubrėžti kalbines ribas. Kalbų paplitimo žemėlapį pagal 1861 gyventojų surašymo oficialią statistiką sudarė minėtas R. Boeckhas. V. Vileišis 1905 situaciją Mažojoje Lietuvoje, remdamasis oficialia statistika, pavaizdavo žemėlapyje „Gyventojų su gimtąja lietuvių kalba nuošimtis Mažosios Lietuvos valsčiuose“. Įdomu, kad Vokietijos 1918 kariniame žemėlapyje lietuviškai kalbančiųjų plotai nurodyti gerokai toliau į pietus negu pas V. Vileišį.

L: Bezzenberger A. Die litauisch-preussische Grenze // AM. Königsberg, 1882; Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Göttingen, 1882; Toeppen M. Historisch-Comparative Geographie von Preussen. Gotha, 1858; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932, II leid. 1992; Karp K. Beiträge zur ältesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens. Memel, 1934; Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. Kaunas, 1935; Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. Kaunas, 1935; Pakarklis P. Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje. Maskva, 1942; Haxthausen A. Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen. Königsberg, 1839; Dethlefsen R. Holzkirchen und Bauernhäuser in Ostpreussen. Berlin, 1911 [liet. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995]; Thiede K. Deutsche Bauernhäuser, 1934; Tetzner F. Die Slawen in Deutschland. Braunschweig, 1902; Tetzner F. Das litauische Sprachgebeit // Globus. Braunschweig, 1897, Bd. 71, nr. 24; Wielhorski W. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. Kaunas, 1931; Wakar A. Rozwój terytorialny narodowości Polskiej. Kielce, 1918; Wakar A. Struktura demograficzna Prus Wschodnich // Prusy Wschodnie. Poznań, 1932; Martuszewski E. Polscy i nie polscy prusacy. Olsztyn, 1974; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. V., 1996; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Nuo Mažvydo iki Vydūno. V., 1999.

Algirdas Matulevičius