dvikalbystė

dvikalbỹstė, bilingvzmas Mažojoje Lietuvoje. Iki XIX a. pradžios dvikalbystė dar nebuvo labai išplitusi. Dvikalbiai buvo daugiausia išsilavinę žmonės. Prievartinio vokietinimo tada dar nebuvo. Prūsijos valdžia stengėsi tik sudaryti sąlygas, kad lietuviai patys vokietėtų, ir vokiškumą visaip rėmė. Nuo XIX a. pradžios, ypač 4 dešimtmetyje, imta leisti daugiau įsakų, turėjusių dirbtinai pagreitinti vokietėjimą. 1834 išleistas potvarkis su metodiniais nurodymais, kaip mokyti lietuvių vaikus, kad jie po 2 metų sugebėtų savo mintis reikšti vokiškai. Dvikalbių žmonių nuo tada ėmė gausėti. 1865 Prūsijos švietimo ministro įsakymu lietuvių vaikai pirmaisiais mokslo metais dar galėjo mokytis gimtąja kalba, bet vyresnėse klasėse jie jau turėjo laipsniškai pereiti prie vokiečių kalbos. Ketvirtaisiais ir penktaisiais mokslo metais lietuviškai tegalėjo būti mokoma tik Šv. Rašto ir religinių giesmių. Iš miestų mokyklų tada lietuvių kalba jau buvo visai išstumta. 1872 ir 1873 įsakymais ji buvo pašalinta ir iš kaimo mokyklų. Lietuviškai leista mokyti tik tikybos, bet tik pradžios mokyklų žemesnėse klasėse. Dėl to žmonės masiškai virto dvikalbiais: šeimose paprastai dar kalbėjo lietuviškai, bet viešajame gyvenime, ypač su valdžios atstovais, – vien vokiškai. Pastarosios kalbos vartojimo sfera tolydžio plėtėsi, o lietuvių kalbos – siaurėjo. 1873 lietuvių kalba buvo pašalinta iš visų valdžios įstaigų. Imta ją šalinti net iš bažnyčių. Nors lietuviai stipriai priešinosi vokietinimui dar visą XIX a. ir net XX a., bet germanizacija plito nesulaikomai. Vokiečių kalba įsigalėjo visuotinai. Per dvikalbystę daugiau Mažosios Lietuvos lietuvininkų perėjo prie vokiečių vienkalbystės. Lietuvių kalba šeimose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tebebuvo vartojama daug kur tik Mžaosios Lietuvos šiaurinėje dalyje, ir tai šalia vokiečių kalbos. Lietuvių kalbos – kartu ir dvikalbystės – nykimo dinamiką gerai rodo išlikę gana gausūs duomenys apie lietuviškas pamaldas. Žinoma, kad Balėtuose jos dar vyko iki 1890, o Laukiškoje – net 1924. Labai vokietėjo miestai, tačiau ir juose ilgą laiką vyko lietuviškos pamaldos. Yra duomenų, kad Įsrutyje jos net XX a. dar buvo laikomos 2 kartus per metus, Enciūnuose – 3 kartus, o Dubininkuose iki pat Pirmojo pasaulinio karo – 4 kartus. Iki 1914 jos išliko Karaliaučiuje, o Ragainėje net iki 1944. Dvikalbystė paliko gilius pėdsakus ne tik to meto lietuviškuose, bet ir vokiškuose raštuose. Lietuvių substratas, atsiradęs per dvikalbystę, Mažosios Lietuvos vokiečių kalboje dar nėra pakankamai ištirtas. Jo elementų aptinkama net fonetikoje: konstatuotas ryškus liežuvio priešakinis priebalsis r (vokiečiams nebūdingas), priebalsis ž baltų kilmės žodžiuose, kai kurios lietuvių kirčiavimo ypatybės. Daugiausia, žinoma, išaiškinta leksikos lituanizmų, kurių dalį nelengva atskirti nuo prūsizmų. Vienas kitas pateko net į vokiečių bendrinę kalbą, pvz., Elen (tier) – briedis (plg. élnias; iš vokiečių kalbos šis žodis pateko į prancūzų kalbą: prancūziškai Élan – briedis), Dagut – degutas, Kaddig – kadugys (du pastarieji žodžiai gali būti ir prūsizmai). Daugiausia lituanizmų vartojo Mažosios Lietuvos šiaurinės dalies, ypač Klaipėdos krašto, vokiečiai. Nemaža jų suregistruota Zigmo Zinkevičiaus monografijoje Lietuvių kalbos istorija, t. IV, 1990, p, 307–312.

Zigmas Zinkevičius