Didžioji Lietuva

Didžióji Lietuvà, baltų etninės teritorijos dalis, įėjusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o vėliau – į Rusijos imperiją. Didžioji Lietuva apėmė įvairių baltų genčių (žemaičių, aukštaičių, jotvingių, žiemgalių, sėlių, dalies kuršių ir kitas) žemes, vėliau vadintas Lietuva ir Žemaitija. Didžiosios Lietuvos plote iš senųjų genčių iki XIX a. susiklostė Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos etnokultūriniai regionai. Didžiosios Lietuvos vardas siejamas ir su Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos vardu. Nuo XVI a. pradžios vokiečių kronikose minima Mažoji Lietuva (tuo vardu vadintos buvusios vakarų baltų genčių žemės, nuo XIII a. užkariautos Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų ir po 1422 Melno taikos likusios Kryžiuočių ordino valstybei, po 1525 – Prūsijos kunigaikštystei, vėliau Vokietijos imperijai). Istorinių įvykių dirbtinai padalytas tautos dalis – Didžiąją ir Mažąją Lietuvą – per šimtmečius atskyrė skirtinga politinė priklausomybė, skirtingos konfesijos (katalikybė Didžiojoje Lietuvoje, evangelikų liuteronų pakraipos protestantizmas Mažojoje Lietuvoje), ūkinės sistemos, kultūrinės įtakos (Didžiojoje Lietuvoje klostėsi Vidurio Europos kultūriniame areale, veikiant slavų bei romanų–lotynų kultūroms, o Mažoji Lietuva – Šiaurės Vakarų Europos kultūriniame areale, veikiant germanų bei kitoms kultūroms). Didžiosios Lietuvos gyventojai kartais vadinami didlietuviais, tuo pažymint jų skirtingumą nuo mažlietuvių-lietuvininkų (Mažosios Lietuvos gyventojų).

Martynas Purvinas

Iliustracija: Dailininko Adomo Brako piešinys, vaizduojantis katalikišką Didžiąją Lietuvą ir evangeliškąją Mažąją Lietuvą – dvi susiglaudusias, išaugusias tarsi iš to paties liemens moteris: vyresnioji su rožiniu, jaunesnioji – su Biblija / Iš Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjų draugijos leidinio „Mažoji Lietuva“, 1932, nr. 1