Didlaukių parapija

Ddlaukių parãpija buvo sudaryta iš Didlaukių, Geniškių, Koliškių, Lenkučių, Pabalių, Užbalių ir kiti kaimai, kurių jau nebėra. Didlaukių parapijos teritorijoje buvo 20 didelių dvarų. Parapijos centras – Didlaukiai. Pirmieji maldos namai pastatyti 1665 patrono, Piliavos tvirtovės komendanto generolo Pierre de la Cave pastangomis ir lėšomis. Dėkingi parapijiečiai jį su dviem žmonomis palaidojo šventoriuje, specialiame mauzoliejuje (įrengtas 1676). 1757, per Septynerių metų karą, rusų kareiviai bažnyčią ir pusę Didlaukių parapijos sudegino (klebonas 6 savaites slapstėsi), išmetė iš karstų palaikus. Po 1945 sovietų kolonistai išgrobstė ne tik mauzoliejų, bet ir visą bažnyčią, paversdami ją grūdų sandėliu (1999 jo nebėra; šiek tiek sutvarkyta altoriaus kairėje pusėje kabanti de la Cave atminimo lenta, jo herbas). Bažnyčia (jau bebokštė, lauko akmenų ir plytų, 32,5 m ilgio, 14,5 m pločio) perstatyta 1783. Rytinėje pusėje ji turėjo nemažą zakristiją. Vidus paprastas, kuklus, kiek išsisikyrė altorius-sakykla. Du varpai nulieti 1760 ir 1762. Vargonus įstengta įrengti tik 1855. Apie 1685, baigęs Karaliaučiaus universitetą, čia kunigavo galbūt K. Donelaičio giminaitis Johanas Donelaitis (Donelaitius), vėliau persikėlęs į Valtarkiemį. 1712–1747 čia kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas Fabijonas Ulrichas Glazeris, eiliavęs ir vertęs giesmes, 1736 išleidęs giesmyną Kelios nobažnos giesmės lietuvininkams ant dūšios išganymo. 1831–1850 kunigavo Martyno Liudviko Rėzos bendradarbis renkant lietuviškas dainas Vilius Teodoras Šimelpenigis (Schimmelpfennig). Bažnyčių istorikas Maksimilianas Voelkelis nurodė, kad 1848 lietuvininkų Didlaukiuose buvo tik apie 40. Pamaldos lietuvių kalba laikytos dar 1890.

Albertas Juška

Genadij Razumnyj

Iliustracija: Didlaukių bažnyčios liekanos, 1994