Dailininkų kolonija

Dalininkų kolònija, Ndos dalininkų kolònija, Dalininkų káimas, „Dailininkų rojus“. Gyvavo XIX a. pabaigoje–XX a. Nidoje, Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėje. 1842 (Karaliaučiaus meno akademijos įkūrimo laikotarpiu) nėra žinoma Nidos atvaizdų. Pirmasis žinomas jos paveikslas – 1880 Juliuso Siemeringo (g. 1837 Karaliaučiuje) nutapyta frontalinė Nidos panorama. Friedrichas Nahtas (g. 1859 Stalupėnuose) sukūrė paveikslą Die Ausfahrt des Postdampfers aus Rossitten [Pašto garlaivio išvykimas iš Rasytės]. Nidos tapytojų epocha, vadinamosios Dailininkų kolonijos gyvavimas prasidėjo kartu su žymiu impresionistu (vėliau ekspresionistu) Lovisu Corinthu (jo paveikslas Žvejų kapinės Nidoje (1893) nuolat puošia Müncheno Pinakotekos ekspoziciją), Ernstu Bishoff-Culmu ir Hansu Borschke. Šį savitos gamtos kampelį XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vėl atrado nedidelis būrys dailininkų ir poetų, Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir studentai. Jais pasekė Albertas Bonis iš Dresdeno mokyklos, Ottas Schwarzas iš Karaliaučiaus akademijos, Karlas Schmittas-Rotluffas. Tarp vietinių XIX a. dailininkų žinomas Gumbinėje 1863 gimęs „arklių ir elnių“ tapytojas bei poetas Heinrichas Krügeris, vienas pirmųjų atradęs tapybišką nerijos gamtos grožį ir 1888 pasikvietęs į Nidą Ernstą Bischoff-Culmą, kuris čia vėliau įkūrė meno židinį. Dailininkų kolonijos centru Nidoje tapo skoningai 1867 įrengtas Hermanno Blodės viešbutis, buvęs Skruzdynėje (dabar čia poilsinės Jūratė korpusai). Jame taip pat virė meninės diskusijos, kuriose ypač pasižymėjo poetas Walteris Heymannas. Nuosavus vasarnamius (gerokai vėliau) buvo įsigiję tik keli menininkai. Iš dulkėtų didmiesčių, bėgdami nuo akademinės rutinos, 1890–1944 į Nidą patraukė gausus būrys dailininkų – Karaliaučiaus akademijos dėstytojų ir studentų, taip pat svetimšalių. Imta organizuoti studentų dailininkų komandiruotes (kaip ir į Sembos pajūrį), kurioms vadovavo Karlas Storchas (vyresnysis), Heinrichas Wolffas arba Ludwigas Dettmannas. Ten kūrė ir ilsėjosi 202 dailininkai (92 buvo kilę iš Rytprūsių), Nidoje dar lankėsi: Piotrowskis (apie 1873), Scherresas (apie 1861), Knorras (apie 1873) ir Schmidtas (apie 1875), jų kūriniai iš Nidos kolonijos kol kas nežinomi. 1918 Nidoje lankėsi lietuvių kilmės menininkas Pranas Domšaitis, tuo metu susijęs su dailininkų grupe, dirbusia Mažųjų Kuršių vietovėje Sembos pusiasalyje. Šiai grupei priklausė taip pat Nidoje lankęsi Karaliaučiaus akademijos auklėtiniai (pirmieji du vėliau tapę ir profesoriais): Arthuras Degneris, Alfredas Partikelis, Teo von Brockhusenas, taip pat Pirmajame pasauliniame kare žuvęs Waldemaras Rösleris. 1960 A. Degneris pavaizdavo juos visus grupiniame portrete, pavadintame Penki Rytprūsių dailininkai (1914). Patį spalvingiausią puslapį į Nidos Dailininkų koloniją įrašė ekspresionistai, grupės Brücke [Tiltas] nariai bei jų pasekėjai. Kartu su natūralizmo ir impresionizmo atstovais (sužavėtas E. Bischoff-Culmo paveikslų, eksponuotų 1909 Berlyno Secession parodoje) 1909 į Nidą pirmąsyk atvyko Maxas Pechsteinas, vienas garsiausių ekspresionistų (jis čia lankėsi ir 1911, 1912, 1919, 1920, 1939; iš pradžių glaudėsi žvejo Martyno Sakučio trobelėje, vėliau minėtame viešbutyje). Kur kas daugiau ekspresionizmui būdingo destruktyvumo, psichologinės įtampos apraiškų yra Karlo Schmidto-Rottluffo kūryboje. Nidoje jis lankėsi 1913, nutapė čia daug paveikslų: Žvejų laivai įlankoje, Peizažas su švyturiu, garsųjį paveikslą-aktą Vasara ir kitų. Nidoje dailininkų netrūko ir po Pirmojo pasaulinio karo, jie čia ieškojo užsimiršimo nuo Vokietiją vis labiau užvaldančios nacių ideologijos: L. Corintho mokinys Oskaras Gawellas, berlynietis Werneris Sieloffas, dresdenietis Richardas Theodoras Birnstengelis (1930–1944 nuolat čia vasarojo, mėgo tapyti Nidos moteris, 1939 čia pasistatė studiją). Nidoje studiją turėjo ir Karlas Knaufas iš Pareinio. Kaip ir anksčiau, Nidą daugiausia lankė Karaliaučiaus akademijos auklėtiniai ir profesoriai: Karlas Eulensteinas, Eduardas Bischoff-Culmas (nutapęs Nidos bažnyčią), Karaliaučiaus teatro scenografas Gerhardas Buchholzas. Nuo amžiaus pradžios iki pat 1944 Nidoje nuolat lankėsi dar vienas „elnių tapytojas“ – Hansas Kallmeyeris. Nemažai Nidos gyventojus vaizduojančių akvarelių nuliejo 1937 čia dirbęs Willis Sohlis (pažymėtinas jo darbas Kuršių žvejo žmona su vaiku). Berlyniečio Karlo Kunzo peizažinės akvarelės, nulietos Nidoje 1943, buvo išleistos atvirukais. Vokiečių menininkų susižavėjimą Nida geriausiai išreiškė poetas Fritzas Kudnigas, palyginęs šį žemės kampelį su rojumi, taip pat rašytojas Hansas Georgas Buchholtzas knygelėje Kuršių nerijos keruose (1930), kurią, kaip ir poetės Agnes Miegel baladę Nidos moterys, medžio raižiniais iliustravo grafikė Liselotte Planger-Popp. Dailininkų kolonijos ekspresionistines tradicijas (gyvenęs Nidoje 1923–1945) tęsė ir puoselėjo Ernstas Mollenhaueris. Baigęs Karaliaučiaus akademiją, jis perėmė Blodės viešbutį, kurio durys tebebuvo atviros dailininkams, rašytojams, muzikantams, aktoriams. Svetainės ir verandos sienas puošė ištisa čia dirbusių dailininkų kūrinių kolekcija. Jauniems dailininkams remti jis buvo įsteigęs Blodės stipendiją. Karo metais daugelis paveikslų buvo sunaikinti. Po karo, gyvendamas Vakarų Vokietijoje, E. Mollenhaueris tapė Nidos vaizdus iš atminties. Paveikslą Gelbėjimo stotis Nidoje (1953) jo duktė menotyrininkė, Toravos Anikės draugijos narė Maja Mollenhauer-Ehlermann 1989 perdavė Thomo Manno muziejui Nidoje. Daugiausia Nidos Dailininkų kolonijos kūrinių sukaupta Hamburgo Altonauer muziejuje, Regensburgo Rytų vokiečių galerijoje, taip pat Berlyno, Müncheno, Frankfurto prie Maino, Duisburgo, Manheimo, Esseno, Hallės ir kituose muziejuose bei privačiose kolekcijose. Kuršių nerijos žmonės bei kraštovaizdis, pušynai, aukštos kopos (dar vadinamos „Prūsų Sachara“), iš abiejų nerijos pusių sklindanti ypatinga vandenų šviesa (lyginama su Italijos kraštovaizdžio šviesa) ilgą laiką buvo dailininkų įkvėpimo šaltinis, puoselėjo romantinę vokiečių dailės tradiciją, įrašė atskirą puslapį į jų, kartu ir į Mažosios Lietuvos, dailės istoriją.

L: Hermanowski G. Ostpreußen. Laxikon. Augsburg, 1996; Ostpreussische Künstler in Kaliningrad. Berlin / Bonn, 1991; Korsakaitė I. Pėdsakai kopose / Krantai. 1990, spalis.

Laimutė Vasiliauskaitė

Iliustracija: Žvejų laivai Nidoje, 1919–1920 / Iš žurnalo „Krantai“, 1990, spalis

Iliustracija: Dailininkų kampelis Hermanno Blodės viešbutyje Nidoje, iki 1945 / Iš žurnalo „Krantai“, 1990, spalis