Brandenburgo kurfiurstija
Brándenburgo kurfiurstijà (vok. Kurfürstentum Brandenburg), Vokietijos valstybėlė. Susikūrė XIV a. vokiečių riterių užkariautose Palabio slavų žemėse iš Brandenburgo markos (nuo XII a. vidurio). Iš pradžių Brandenburgo kiurfiurstiją valdė markgrafai, 1356 gavę kurfiurstų teises. 1415 įsigalėjo Hohenzollernų dinastija. Nuo 1486 kurfiurstas (vok. Kurfürst) rezidavo Berlyne. 1539 krašte vietoj katalikybės įvesta liuteronybė. Iki 1618 Brandenburgo kiurfiurstijos plotas buvo apie 39 500 km2. Pirmasis Prūsijos hercogas (kunigaikštis) Albrechtas buvo kilęs iš Brandenburgo Hohenzollernų Ansbacho linijos. Brandenburgo kiurfiurstija ėmė reikšti pretenzijas į Prūsiją, kai 1580 ir 1586 mirė silpnapročio hercogo Albrechto Friedricho (valdė 1568–1604) du sūnūs. 1609 mirus Prūsijos kunigaikščiui Joachimui II Friedrichui, įpėdiniu tapo jo sūnus Brandenburgo kurfiurstas Johannas Sigismundas, kurfiursto Johanno Georgo vaikaitis. Jis buvo vedęs (1594 Karaliaučiuje) Prūsijos hercogienės Marie Eleonore von Kleve vyresniąją dukterį Anną. 1618 mirus Albrechtui Friedrichui, paskutiniam iš Hohenzollernų Ansbacho linijos atstovų, baigėsi pirmojo Prūsijos valdovo Albrechto giminės kunigaikščių vyriškoji linija. Brandenburgo kurfiurstai ėmė paveldėti Prūsijos kunigaikštystės sostą. 1618 Brandenburgo kiurfiurstija asmenine unija buvo sujungta su Prūsijos kunigaikštyste (plotas apie 36 000 km2) į Brandenburgo–Prūsijos valstybę. Tada jos teritorija beveik padvigubėjo. Brandenburgo kiurfiurstija dar įgijo vakaruose Klevės, Markos ir Ravensbergo kraštus. Taip Johanno Sigismundo (mirė 1619) ir jo įpėdinio Georgo Wilhelmo (mirė 1640) valdoma Brandenburgo–Prūsijos valstybė nusitęsė nuo Reino upės iki Klaipėdos ir tarp vokiečių valstybėlių įgijo stiprias pozicijas. Brandenburgo kurfiurstai buvo Vokietijos imperatoriaus, o Prūsijos kunigaikščiai – Lenkijos karaliaus leninėje priklausomybėje. Savo teises į Prūsiją reiškė ir tebegyvuojantis Vokiečių ordinas. 1660 pagal Olyvos taikos sutartį Prūsijos kunigaikštystė nustojo būti Lenkijos karūnos lenu. 1806 Brandenburgo kiurfiurstija išsivadavo iš Vokietijos imperatoriaus leninės priklausomybės, nes per Napoleono I karus suiro pati imperija. 1660 jungtinės Brandenburgo–Prūsijos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Berlyną. Šioje valstybėje santykinai sumažėjo gyventojų lietuvių ir prūsų dalis bei įtaka, nutrūko Mažosios Lietuvos tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lietuva. Pablogėjo lietuvių socialinė ekonominė ir tautinė padėtis. Brandenburgo kurfiurstas ir Prūsijos kunigaikštis (1688–1701) Friedrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi (1701), pasivadinęs Friedrichu I; Brandenburgas–Prūsija tapo Prūsijos karalyste. Kai Vokietijos protestantų tradicinis lyderis Saksonijos kurfiurstas Friedrichas Augustas 1697 tapo Lenkijos–Lietuvos Respublikos valdovu (Augustu II) ir perėjo į katalikybę, dominuoti ėmė Brandenburgo kurfiurstai. Ilgainiui Brandenburgo kiurfiurstija virto Brandenburgo žeme (centras Berlynas), viena iš Vokietijos žemių.
L: Moerner T. Kurbrandenburgische Staatsverträge. Berlin, 1867; Ausgewählte Urkunden zur Brandenburg-Preussischen Verfassungs- und Verwaltungsgeschichte. Teil 1–2, Berlin, 1897; Koser R. Geschichte der brandenburgischen Politik. Stuttgart–Berlin, 1913; Tümpel L. Entstehung des brandenburgisch-preussischen Einheitsstaates im Zeitalter des Absoliutismus (1609–1806). Breslau, 1915; Piwarski K. Dzieje polityczne Prus Wschodnich (1621–1772). Gdynia, 1938; Preussen. Epochen und Probleme seiner Geschichte. Berlin, 1964, S. 1–55.
Algirdas Matulevičius