aušrininkai

aušriniñkai, XIX a. pabaigoje apie Aušros mėnraštį susitelkusi patriotinė lietuvių inteligentų grupuotė. Save vadino Tėvynės mylėtojais. Leido „Aušrą“ (iš to kilo jų pavadinimas). Apie 80% aušrininkai buvo inteligentai, kilę iš Suvalkų ir Kauno gubernijų, kiti – iš Vilniaus gubernijos, Mažosios Lietuvos (Martynas Jankus, Jurgis Mikšas ir kiti). Dauguma aušrininkų buvo valstiečių ir smulkiųjų bajorų kilmės, mokslus baigę jau po baudžiavos panaikinimo (1861). Prie jų prisidėjo ir keletas vyresnio amžiaus kultūrininkų (Mikalojus Akelaitis, A. Višteliauskas-Vištelis, M. Miežinis, A. Fromas-Gužutis). Aušrininkai leido ne tik Aušrą, bet ir Lietuviškąjį balsą (1885–1889), Vienybę lietuvninkų (nuo 1886); šiuos leido aušrininkų atšaka, vadinama Amerikos aušrininkais, veikusi 1886–1892. Siekė žadinti lietuvių tautą, ją konsoliduoti ir ugdyti, stabdyti krašto polonizaciją, priešintis rusifikacijai. Tautą suprato kaip visų luomų (ir valstiečių, ir bajorų) bendruomenę. Daugiausia dėmesio skyrė lietuvių kalbai, jos prestižui. Aušra ir aušrininkai padėjo įtvirtinti spaudoje ir inteligentų šnekamojoje kalboje bendrinę lietuvių kalbą. Aušrininkai rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių tradicijų, istorijos propagavimu. Ugdė tautos pasitikėjimą savimi. Idealizavo ikiunijinės Lietuvos santvarką ir valdovus. Aušrininkus stipriai veikė romantizmo idėjos ir estetika. Jiems buvo artima A. Mickevičiaus, J. I. Kraševskio lietuviškos tematikos kūryba. Labiausiai aušrininkai mėgo poeziją. Propagavo tautosaką kaip svarbią sudėtinę tautos kultūros dalį. Siekė supažindinti lietuvių visuomenę su pasauline literatūra. Aušrininkai savo tikslus įgyvendino kultūriniu darbu ir švietimu. Siekė panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, rėmė nelegalius lietuviškus leidinius, juos platino, kūrė ir propagavo slaptąsias mokyklas. Aušrininkų bičiulių būreliuose buvo gvildenama ir lietuvių politinio išlaisvinimo problema. Aušrininkai neturėjo vieningų socialinių pažiūrų, tačiau luomų lygybės, valstiečių socialinės ūkinės laisvės idealai jiems buvo bendri. Kai lietuvių tautinis sąjūdis ėmė skaldytis, aušrininkus netrukus pakeitė naujos apie spaudos leidinius susitelkusios literatūrinės politinės grupuotės: šviesininkai, apžvalgininkai, varpininkai, sargininkai.

L: Kaunas D. Aušrininkai. V., 1996; Matulevičius A. Tautos žadinimo šaukliai: Aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondencija lietuvių tautinio atgimimo klausimais. V., 2017.

Vytautas Merkys

Iliustracija: Jonas Basanavičius