Astrida Petraitytė

Petraitýtė Astrida 1952 XII 19Šilutėje, literatė. Jono Aušros vaikaitė, Viktoro Petraičio sesuo. 1975 baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, įgijo psichologės specialybę. 1975–1984 dirbo Mokytojų tobulinimosi institute Vilniuje, 1984–2001 – Lietuvos radijuje ir televizijoje. Dirbo įvairių leidinių redakcijose, kitose įstaigose. 2010–2014 savaitraščio Literatūra ir menas publicistikos skyriaus redaktorė. Bendradarbiauja dienraščio Draugas šeštadieniniame priede Kultūra, skelbia straipsnius žurnale Kultūros barai. 2003–2004 gavo LR Kultūros ministerijos stipendiją projektui Psichologinis lietuvininkų apsisprendimas istorinių kolizijų kontekste, apie tai rengė knygas. Dalyvavo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikloje. Parašė apsakymų rinkinius Apsimeskim, kad neskauda (1982), Mano memuarai (1990), Mūsų kantrumo pelynai (2002), Trys gyvenimai (2009), novelę 1911-ieji metai. Šlepų kaimas, Tilžės apskritis (Literatūra ir menas, 2004 IV 2), romaną Šaktarpio metas (2 d. 2005–2006), pažymėtą Šilutėje, biografinį romaną Helė (2013), biografinę apybraižą Minjotų Donkichotas (2008), biografines apybraižas apie Nepriklausomybės Akto signatarus Liudvikas Simutis (2015), Algirdas. Iš Kauno (2 knygos 2016–2017). Paskelbė tėvo Martyno Petraičio atsiminimus Dienoraštis (Šiaurės Atėnai, 2003 IX 6–13) apie XX a. Paprūsės miestelio Naumiesčio bei evangelikų liuteronų parapijos įvykius. Grožinei kūrybai būdinga Mažosios Lietuvos tematika, savo giminės šaknų paieškos.

Vytautas Gocentas

MLEA

Iliustracija: Astrida Petraitytė, 2005

Iliustracija: Astridos Petraitytės knygos „Šaktarpio metas“ viršelis, 2005