arkliai

arklia (lot. Equidae), keturkojai neporakanopių būrio žinduolių šeimos gyvuliai. Senovės Lietuvoje arkliai naudoti žemės ūkio darbuose ir karo žygiuose. Nedideli baltų akliai pasižymėjo ištverme, galėdavę nukeliauti iki 200 km per parą. Žirgai lydėjo karžygius į mirties laužus ir buvo laidojami kartu su raiteliais. 1236 kalavijuočių magistras Volkewinas pasigrobė 2500 arklių, bet lietuviai dar daugiau jų atsivarydavo iš lenkų, kryžiuočių ir totorių. Lietuvos miškuose iki XVI a. ilgiau nei Vidurio Europoje išliko miškinio tipo arklių (Equus silvestris). Kryžiuočių ordinas Prūsoje steigė žirgynus karo arkliams auginti. Vėliau Mažojoje Lietuvoje išplito arklių auginimo verslas – dideli valstybiniai žirgynai. Auginti trakėnų veislės arkliai kariuomenei ir kitiems poreikiams, Hannoverio veislės arkliai – ūkio darbams. Mažosios Lietuvos arkliai buvo ypač vertinami Lenkijoje, rusų ir vokiečių kraštuose. Mažojoje Lietuvoje stilizuotos arklių galvos – arkleliai dažnai puošė sodybų stogų galus. Mažoji Lietuva garsėjo merginomis jojikėmis. Jų šventinis jojimas ant žirgų buvo būdingas krašto paprotys.

LE

Iliustracija: Priekuliškės Marytė Kliukaitė ir Marytė Ašmytė ant žirgų per metinę Priekulės parapijos lietuvininkų šventę, 1934 / Iš Viliaus Ašmio rinkinio

Iliustracija: Lietuvininkės raitelės Klaipėdoje, 1927 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Jurbarko, Įsruties apskritis, žirgynas, 1994

Iliustracija: Arklių maudymas Minijoje ties Priekule