Alna

Alnà (vok. Alle; lenk Łyna; rus. Lava), upė Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje (dab. Lenkijoje ir Karaliaučiaus krašte), didžiausias Priegliaus kairysis intakas. Vokiškuose šaltiniuose 1251 minima Alna, 1308 Alne, 1539 žemėlapyje Alia. Ilgis 289 km, baseino plotas 7 130 km². 78% upės ilgio ir 81% baseino ploto tenka Lenkijai. Ištakos (vandeninga versmė) Prūsų (Mozūrų) ežeryne, prie Alnos kaimo Lenkijoje, 9 km į šiaurės rytus nuo Neidenburgo (lenk. Nidzica), 160 m aukštyje virš jūros lygio. Ištakų sritis paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Tai gilus erozijos suformuotas slėnis. Aukštupyje teka per daugelį ežerų. Prie Alnos įsikūrę miestai: Lenkijoje – Alenšteinas (lenk. Olsztyn), Gudai (lenk. Dobre Miasto), Heilbergas (lenk. Lidzbark Warmiński), Barštynas (lenk. Bartoszyce), Šipapilė (lenk. Sępopol); Karaliaučiaus krašte –Friedlandas, Alna, Vėluva. Įteka į Prieglių 72 km nuo jo žiočių, ties Vėluva. Svarbiausi intakai: dešinieji – Vadanga, Gubrė, Kirsna, Šimša, Pisa, Sarta, Apta, Ašvinė; kairieji Spuigė, Sunia, Elmona (Elma), Svėnė, Mozūrų kanalas. Baseinas apima Mozūrų ežeringojo kalvyno šiaurvakarinį šlaitą ir dalį Priegliaus žemumos. Baseino paviršius: aukštupyje – kalvota aukštuma su daugybe ežerų, iškilusi 160–180 m virš jūros lygio, žemupyje – 15–30 m virš jūros lygio žemuma. Upių tinklas tankesnis baseino dešinėje. Slėnis 400–600 m pločio, 10–15 m gylio, aukštupyje siauras, prie žiočių – neryškus. Aukštupyje, iki Alenšteino, upė kerta aukštumų gūbrį ir panaši į kalnų upelį. Šiame ruože jos slėnis siauras (20–50 m), gilus, srovė greitesnė. Vagos plotis aukštupyje (iki Vadangos) 15–20 m, vidurupyje (nuo Vadangos iki Gubrės) 20–40 m, žemupyje 30–50 metrų. Gylis aukštupyje iki 1 m, vidurupyje 1,5–2 m, žemupyje 2–4 metrai. Tarp Šipapilės ir Friedlando yra akmenuotų rėvų. Srovės greitis 0,2–0,5 m/s. Vidutinis nuolydis 0,52 m/km. Hidrologinį režimą pradėta stebėti XIX a. viduryje. Prie upės įvairiu laiku veikė 16 hidrologijos stočių. Dabar veikia 5, iš jų 4 – Lenkijoje. Vidutinis debitas ties Lenkijos ir Karaliaučiaus krašto siena 25,3 m³/s; 18 km nuo žiočių – vidutinis metinis 43,2, vidutinis pavasario potvynio – 402, maksimalus – 450, vidutinis žiotyse – 43,9 m³/s. Nuotėkyje vyrauja lietaus vandenys. Per pavasario potvynį nuteka 26% metinio nuotėkio. Kai kada lietaus poplūdžiai būna didesni už pavasario potvynius. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė 1,9–5,2 m. Aukštupyje Alnos hidrologiniam režimui įtakos turi ežerai, žemupyje – vandens jėgainės. XIX a. Alną imta naudoti vandens transportui. Aukštupyje buvo palankios sąlygos medienai plukdyti, žemupyje – laivybai. Iškirtus daug miško, plukdymas tolydžio mažėjo ir po kurio laiko visai liautasi plukdžius. Intensyvėjant laivybai, imta daugiau dėmesio skirti plaukiojimo sąlygoms gerinti. Valstybei skyrus lėšų, buvo atlikta nemažai vagos reguliavimo darbų: atskiruose ruožuose ištiesinta, išvalyta nuo akmenų ir pagilinta vaga, sutvirtinti ir apželdinti nuo miško plukdymo nukentėję krantai, pastatytas šliuzas. 1887–1894 pro Piniavos šliuzą praplaukė 1130 laivų ir 295 garlaiviai, kurie kasmet nugabendavo 6–9 tūkst. tonų krovinių upe aukštyn ir 40–50 tūkst. tonų žemyn. Šiuo metu laivybai tinka 30 km ruožas iki užtvankos ties Aukštuolyčiais. Laivakelio plotis 10–25 m. Prie Alnos pastatytos dvi vandens jėgainės: ties Friedlandu (33-asis km) ir Aukštuolyčiais (32-asis km). Upėvardis kilęs iš archajiškos vandenvardžio šaknies, paplitusios vidurio bei vakarų Europoje, ai- –alėti, su -n- formantu al-n-ėti, dar plg. liet. al-m-ėti, al-v-ėti – tekėti, bėgti.

Vilius Pėteraitis

Algirdas Rainys

Iliustracija: Žemėlapis. Alnos upės intakai ir baseino didesnieji ežerai

Iliustracija: Alnos upė