urna

ùrna, indas sudeginto mirusiojo pelenams laikyti. Krašte atsirado bronzos amžiuje, kada išplito kūnų deginimo paprotys. Naudotos specialios urnų formos. Naminės urnos (vaizdavo mirusiojo namą) apie VII a. iki Kristaus pasiekė Rytų Pamarį ir Vyslos žemupį. Apie 600 (800) iki Kristaus Rytų Pamaryje ir Semboje pasirodė vadinamosios veidinės urnos (su žmogaus veido bruožais, pažymėtais ant kriaušės pavidalo urnos kaklo). Kapuose jos buvo apstatytos plokščiais akmenimis, kurie sudarė tarytum pailgą kambarėlį. Veidinės urnos kilo iš vietinio tipo kriaušės formos puodų, jos randamos vietinio tipo pilkapiuose. Jos būdingos Rytprūsiams iki Sembos rytuose. Vokiečių archeologai Petersenas, C. Engelis, La Baume ir kiti veidines urnas ir dėžinius kapus priskyrė rytiniams germanams Vyslos žemupio srityje. Pačios veidinės urnos liudija vietinę evoliuciją kaip ir Rytprūsių pilkapiai. Galbūt veidinės ir naminės urnos atspindi Pietų Europos (Italijos) įtaką per Sileziją ir Vakarų Prūsus. Veidinės urnos atsirado prieš pat geležies amžiaus pradžią, o jų klestėjimo periodas priklausė ankstyvajam geležies amžiui. Tada veidinės urnos buvo su reljefiškai atvaizduotu žmogaus veidu, kepure, dažniausiai su auskarais (prie kurių buvo prikabinami gintaro karoliukai) ir antkakle bei pažymėtu diržu, įvairiai išpieštomis simbolinėmis scenomis. Iš jų galima atkurti anų laikų aprangą bei tikėjimo bruožus. Sembos-Notangos srityje veidinės ir panašios urnos dažniausiai dekoruotos geometriniu raštu. Kepurės pavidalo urnų dangteliai galbūt imitavo dėvėtas kepures. IV a. iki Kristaus Pamaryje ir aplinkinėse teritorijose veidinės urnos palaipsniui nyko. III a. iki Kristaus būdingos puošniai ornamentuotos urnos. Greta puošybos plačiomis juostomis viršutinėje urnos dalyje buvo išraižomos scheminės žmogaus figūrėlės ir namų kontūrai. Tokios puošnios urnos su ilgomis ąselėmis – vienas būdingiausių šio laikotarpio vakarinių baltų kultūros bruožų. Urnos su daugialypėmis ąselėmis Rytprūsiuose gamintos ilgą laiką (paskutiniais amžiais iki Kristaus ir dar pora šimtmečių po Kristaus). Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje ankstyvajame geležies amžiuje mirusiųjų degintiems palaikams supilti vartoti nedideli, nuo 10 iki 18–22 cm aukščio puodai su nežymiai profiliuotomis sienelėmis ir žemais kakleliais. Jie nulipdyti iš molio su smėlio-žvyro priemaiša, silpnai išdegti, kai kurių tokių indų paviršius nežymiai ir netvarkingai išbrūkšniuotas, pilkšvos ar pilkšvai rusvos spalvos.

L: Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga. Vakarų baltų kraštas – Baltų kultūros centras. Mažoji Lietuva. New York, 1958; Lietuvos archeologijos bruožai. V., 1961.

Iliustracija: Prūsų urnos iš Sembos, IV–III a. iki Kristaus / Iš LE