Švedijos karai

Švèdijos kara (1600–1629 ir 1655–1660) vyko tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Švedijos karalystės. 1592 mirus Švedijos Vazų dinastijos karaliui Jonui III, ATR valdovas Zigmantas Vaza paveldėjo Švedijos sostą. 1593–1594 mėgino karūnuotis, bet švedams pasipriešinus 1599 buvo nušalintas. Nepaisant to, pretenzijų į Švedijos sostą neatsisakė. Zigmantas Vaza, įsiteikdamas ATR bajorams, paskelbė prie šalies prijungiąs Švedijai priklausančią šiaurės Estiją. Dėl to jo dėdė, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX (1604–1611), 1600 įsiveržė į ATR valdomą Livoniją ir pasiekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) sieną. Įsiplieskė dinastinis Švedijos Vazų konfliktas. Permainingo karo iniciatyva priklausė švedams. Jų puolimą LDK kariuomenei pavykdavo sustabdyti tik lauko mūšiuose. Lenkija į karą stojo 1601, bet po metų pasitraukė. Švedai LDK kariuomenės buvo sumušti 1601 prie Kuoknesės, 1604 – prie Paidės, 1605 – prie Salaspilio (Kirchholmo). Pastarajame mūšyje 3400 LDK karių, vadovaujamų lauko etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sutriuškino 14 000 švedų. Karas klostėsi ATR naudai, bet persilaužimo nepasiekta. Zigmantas Vaza, ieškodamas paramos, dar 1600 pratęsė paliaubas su Rusija. Šioji 1609 sudarė sąjungą su Švedija. Dėl to tais pačiais metais Zigmantas Vaza pradėjo karą su Rusija. Dėl finansinės karo naštos buvo nepatenkinti ATR didikai. LDK norėjo karą nutraukti. 1611 ATR ir Švedija sudarė paliaubas, bet jos nebuvo tvirtos, nes šalys neįgyvendino savo tikslų. Zigmantas Vaza toliau kiršino naująjį Švedijos karalių Gustavą Adolfą, ruošėsi žygiui į Švediją. Dėl to 1617 švedai puolė Livonijoje ir iki 1627 užėmė didžiąją krašto dalį. Ekonomiškai ir politiškai svarbioje Prūsijoje bei Lenkijos Pamaryje puolė pagrindinės švedų pajėgos. Kadangi Lenkija rengėsi karui Dancigo įlankoje, švedai išsilaipino Prūsijos pajūryje ir sausuma veržėsi prie Vyslos žiočių. Prūsijos kunigaikštis Jurgis Wilhelmas, Gustavo Adolfo svainis, laikėsi neutraliteto. 1626 švedų laivai įplaukė ir užėmė svarbų Prūsijos uostą – Piliavą. Jų laivynas blokavo Baltijos pakrantę, o dalis laivų nuplaukė prie Klaipėdos. Švedai užėmė Pucką (Dancigas atsilaikė), veržėsi link Lenkijos sienų. Vienu metu ATR kariavo ir su Rusija. LDK kariuomenės vadovybės rūpesčiu, 1622 Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila su švedais sudarė laikinas paliaubas, kurioms priešinosi Zigmantas Vaza. 1625 ATR atnaujino karo veiksmus, bet nesėkmingai. Švedai įsiveržė į etninę Lietuvą. Livonijoje 1626 didysis etmonas Leonas Sapiega be valdovo žinios su Švedija sudarė paliaubas, o 1627 LDK įgaliotiniai jas atnaujino. ATR ir Švedijos karas įgijo atgarsį Vakarų Europoje. Vykusiame Trisdešimties metų kare Prancūzija siekė turėti sąjungininkę Švediją, todėl tarpininkavo tarp pastarosios ir ATR 1629 sudarant 6 metų Altmarko taiką. ATR prarado didelę dalį Livonijos, liko tik Latgala ir Kuršo kunigaikštystė. Švedams atiteko Pamario uostai – Elbingas, Braunsbergas ir Prūsijos uostai – Piliava, Klaipėda. Dancigas, Puckas ir Karaliaučius liko laisvi. Zigmantui Vazai neatsisakant Švedijos karūnos tebegrėsė karas. 1632 Trisdešimties metų kare žuvo Švedijos karalius Gustavas Adolfas. ATR valdovas Vladislovas Vaza (1632–1648) reiškė pretenzijas į jo sostą. Jis 1635 Prūsijoje pradėjo karo veiksmus prieš Švediją. LDK puolė Livoniją, norėdama ją atgauti. Lenkijos bajorai, bijodami karaliaus galių stiprėjimo, karo vengė. Tarpininkaujant tuo suinteresuotai Prancūzijai, 1635 rudenį ATR su Švedija pasirašė separatinę taiką. Švedai pasitraukė iš Prūsijos, ATR valdovas buvo priverstas atsisakyti pretenzijų į Švedijos sostą. Tačiau ilgainiui Vladislovas Vaza atgaivino tikslus užimti Švedijos sostą ir sąjungininkais prieš švedus pasirinko Habsburgų dinastijos atstovus, valdžiusius Austriją, Vokietiją ir Ispaniją. 1648 ATR sostą užėmė Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668) ir, pareikšdamas pretenzijas į Švedijos sostą, komplikavo tarpvalstybinius santykius. ATR pageidavo su Švedija megzti kontaktus. 1655 prasidėjo I Šiaurės karas (1655–1660). Viena jo priežasčių buvo šalių siekiai vyrauti Baltijos jūroje. Švedijos kariuomenė įžengė į ATR, puolė iš Livonijos ir Prūsijos. Švedijos karalius Karolis X Gustavas į savo pusę patraukė Brandenburgo markgrafą kurfiurstą Friedrichą Wilhelmą, buvusį Lenkijos vasalą. Liepos 25 Lenkijos kariuomenė be kovos pasidavė Švedijai. Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. Dauguma Lenkijos vaivadijų pareiškė ištikimybę Švedijos karaliui. Tuo tarpu LDK kreipėsi į švedus pagalbos prieš ją tuo metu puolusią Rusiją. 1655 tarp LDK ir Švedijos pasirašyta Kėdainių sutartis, nutraukusi LDK ir Lenkijos uniją, ją LDK sudarė su Švedija. 1655 pabaigoje atsigaunant Lenkijai, kilo pasipriešinimas švedams, į šalį grįžo karalius. Sukilę lietuviai išvarė švedus, buvo panaikinta Kėdainių sutartis. 1657 Švedijai pradėjus kariauti priš Rusiją, su pastarąja ATR sudarė paliaubas ir, padedama Habsburgų, sėkmingai kariavo su švedais. 1657 ATR sudarė sąjungą su Austrija, o lapkritį į jos pusę stojo Brandenburgas. Dėl to ATR Vėluvos–Bygdoszciaus traktatais atsisakė siuzereniteto teisių į Prūsijos kunigaikštystę. Prancūzija, bijodama Habsburgų iškilimo, 1657 ėmė tarpininkauti ATR ir Švedijai: 1660 V 3 pasirašyta Olyvos taika. Švedai pasitraukė iš Prūsijos ir Kuršo, bet pasiliko Livonijoje ir Estijoje. Prūsija tarpvalstybiniu mastu tapo suverenia valstybe.

L: Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą XVII–XVIII a. V., 1977; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. V., 1998; Kirbi D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. V., 2000.

Iliustracija: Švedų fortifikacinių įtvirtinimų Piliavoje planas, 1639 / Iš Oskaro Schlichto knygos „Das Wetl. Samland...“, 1922

Iliustracija: Kurfiursto Wilhelmo Frydricho greitoji jachta / Iš Oskaro Schlichto knygos „Das Wetl. Samland...“, 1922