Skirava

Skiravà (vok. Schirrau, rus. Dal′nee), bažnytkaimis prie Auros upės, netoli Tilžės–Toplaukio plento, 18 km į šiaurės rytus nuo Vėluvos, 25 km į šiaurės vakarus nuo Įsruties. 1404 ir 1446 vietovėje Schiraw minėti prūsų laisvieji ir prūsų valstiečiai. 1534 Toplaukio valsčiaus sąskaitų knygose jau minimos 2 vietovės: Didžioji Skirava ir Mažoji Skirava. Pastarojoje 1639 dykynės apjodinėtojui Wachowskiui už ilgą tarnybą Kulmo teisėmis užrašyti 4 ūbai žemės ir karčemos laikymo teisė. 1678 Didžioji Skirava buvo 16 ūbų ir 6,5 margų ploto, joje gyveno 8 valstiečiai; Mažojoje Skiravoje minimas dykynės apjodinėtojas Hansas Schützas. 1785 Tepliavos apskrities Toplaukio valsčiuje minėtas karališkasis valstiečių kaimas Groß Schirrau su 22 ugniakurais ir kulmiškasis dvaras Klein Schirrau, dar vadintas Drusken (dar Druskiai) su 5 ugniakurais. XIX a. viduryje atitinkamai suformuotos kaimo bendruomenė ir dvaro apygarda; pirmoji buvo Vėluvos apskrities valsčiaus centras su 45 gyvenamaisiais namais ir 370 gyventojų (1905), 1910 – 358 gyventojais; antrojoje buvo 5 gyvenamieji namai, 54 gyventojai. XIX a. atsirado nausėdija Neu Schirrau; ji 1905 minėta kaip Groß Schirrau kaimo bendruomenės gyvenvietė su 8 gyvenamaisiais namais ir 46 gyventojais. 1928 kaimo bendruomenė ir dvaro apygarda sujungtos į vieną Schirrau kaimo bendruomenę, kurioje 1933 buvo 493, 1939 – 492 gyventojai. Skirava priklausė Plyviškės parapijai, 1902 įsteigtas savarankiškos parapijos centras. 1909 XII 21 pašventinta neogotikinė Jubiliejaus bažnyčia. Po karo išlikusi bažnyčia ištampyta statybinėms medžiagoms (2000 dar buvo išlikęs bokštas ir fasadinė siena; 2003 tik bokštas).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Skiravos evangelikų liuteronų bažnyčia, iki 1944 / Iš MLEA