raupai

raupa, ūmi užkrečiama liga. Į Europą pateko XVI amžiuje. Nuo raupų mirdavo kas 3–5 ligonis. Vokietijos statistikos duomenimis, Prūsijoje 1862–1876 iš 100 000 žmonių nuo raupų mirdavo vidutiniškai 51,6. Lietuvoje raupai pasirodė XVI a., epidemijos buvo 1614, 1719, 1723, 1790–1800, XIX bei XX amžiuje. 1830 Rusnės parapijoje kilo epidemija, 1831 kovą išplito Kintų, o po mėnesio Verdainės parapijoje. Raupai nuolat pasikartodavo. Rusnės chirurgas Grošas 1817 pradėjo skiepyti vaikus: iš pradžių – 475, vėliau – 1246. Paskiepyti vaikai nesusirgdavo. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje raupai dar kėlė grėsmę žmonių gyvybei. Valdžia ėmėsi priemonių prieš raupų plitimą – perėmė Anglijos patirtį ir 1835 VIII 8 įvedė privalomą skiepijimą. Be to, buvo išleisti nurodymai etatiniams valdžios gydytojams, kad kiekvieną ligos atvejį būtina išaiškinti, apie jį pranešti ir imtis priemonių prieš raupų plitimą. Visi sergantieji ir įtariamieji būdavo izoliuojami nuo sveikųjų. Tos priemonės Mažojoje Lietuvoje per 30 metų (1862–1882) sumažino žmonių mirtingumą 74 kartus – iki 0,7 žmogaus 100 000 gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas geriausių rodiklių Europoje. Įvedus privalomą skiepijimą, raupai išnyko.

Leonardas Poviliūnas