prūsybės

prūsýbės. Prūsų kalba išnykdama paliko tam tikrų (daugiausia žodyno) pėdsakų jų gyventose žemėse vėliau įsikūrusių vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbose. Lietuvininkų, gyvenusių buvusios Nadruvos ir Skalvos srityse, kalboje (fiksuotoje nuo XVI a. antros pusės) ryškesnių prūsybės substrato elementų nelengva rasti. Fonetikos srityje prūsų kalbos įtaka reikėtų aiškinti ploto dalies šnektose pasitaikantį o ir uo sumišimą ir retesnį (daugiausia prie Kuršių marių), trumpųjų u ir i paplatėjimą, net virtimą o, e. Šio krašto kalboje leksikos prūsybių nedaug užfiksuota (dėl prūsų kalbos paminklų trūkumo ir buvusių Mažosios Lietuvos tarmių bei senųjų raštų leksikos nepakankamo ištirtumo). Substratiniais prūsų žodžiais Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose galima būtų laikyti: jušė, juš(i)a „žuvies sriuba, putra, juka; košė“ (plg. prūsų iuse „mėsos sultinys“); kragas „ąsotis, puodelis, taurė“ (prūsų kragis, cragge – germanizmas); pavirpas „vargšas, bėdžius; įlaidininkas, butelninkas; samdinys“, daugiskaita pavirpai „prasti žmonės, liaudis“ (prūsų powirps „laisvas“); ušės „šešios savaitės po gimdymo“ (prūs. uschts „šeštas“); jo vediniai ušininkė, Jono Bretkūno ušaunykė „neseniai gimdžiusi moteris“. J. Bretkūno raštuose daug akivaizdžių prūsybių, pvz., ausinas „auksinis“ (prūsų ausis „auksas“); balgnas „balnas“, balgnuoti „balnoti“ (prūsų balgnan „balnas“); burvalkas „dvaras“, gal ir „priemiestis“ (prūsų burwalkan „ūkis“ – greičiausiai per slavus gautas germanizmas); giegalas „naras“ (prūsų gegalis „mažasis naras“). Kitos prūsybės vartotos ir už Mažosios Lietuvos ribų, pvz., alvas „alavas“ (prūsų alwis); brizgilas „kamanos, apinasris“ (prūsų brisgelan); brūkis „smūgis“ (prūsų brokis); butas („namo“ reikšme žodį vartoja žemaičiai ir aukštaičiai; prūsų buttan); dumšlė „raukšlė, nelygumas“ (prūsų dumsle „pūslė“); grambuolys „toks vabalas“ (prūsų gramboale „vabalas“); kerslas „geležinis įrankis, kirstukas“ (prūsų kersle „dviašmenis kirvis“); krakė „juodasis genys, juodoji meleta“ (prūsų „juodasis genys“); kriaušė „toks vaismedis, jo vaisius“ (prūs. crausy „kriaušės medis“, crausios „kriaušės vaisius“); lysė „lysvė“ (prūsų lyso „lysvė“); malūnas „grūdų malimo įmonė“. Šis žodis vietoje slavizmo melnyčia pirmą kartą pavartotas J. Bretkūno raštuose. Prūsams jis buvo įprastas, plg. malunis. Vedinys malūnininkas pirmą kartą pavartotas Mažosios Lietuvos anoniminiame žodyne Leksikon Lituanicum. Dar prūsybė – pydyti „sunkiai tempti, nešti“ (prūsų pidai „nešioja“); plėskė „pakinktai“ (prūs. pleske „pakinktai“); saliūbas „sutuoktinis, santuoka“ (prūs. salkūban „sutuoktinis, santuoka“ – prūsų polonizmas); savaitė. Pastarasis žodis pirmiausia atsirado Mažosios Lietuvos raštijoje, ilgainiui įsigalėjo vietoje slavizmo nedėlia. Prūsai be žodžio Sawayte turėjo ir Possisawaite „trečiadienis“, pasidarytą vokiečių Mittwoch pavyzdžiu (plg. vok. Mitte „vidurys“ ir Woche „savaitė“). Šis žodis pateko į Mažosios Lietuvos tarmes bei raštus. Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, neteisingai suskaldęs žodį pussawaite, pasidarė waite, kuris pateko net į Kuršaičio ir Vydūno raštus.

L: Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. t. 2. V., 1987.