prijuostė

prijuõstė, šiuršas. XVII a. lietuvininkių prijuostės buvo margos vilnonės arba baltos lininės, įvairiais būdais išsiuvinėtos, megztos ar atspaustos. XVIII a. lietuvininkės dėvėjo po 2 prijuostes: vieną ilgesnę baltą, kurios apačia buvo gražiai apmegzta, išpeltakiuota, kitą ant viršaus – trumpesnę raudonos, juodos, baltos spalvų. Friedrichas Samuelis Bockas rašė, kad Tilžės ir Ragainės apylinkėse išeigai merginos prisijuosdavo 3–6 lengvas vilnones prijuostes, kurių viršutinioji buvo pati puošniausia ir įmantriai siuvinėta. XIX a. dėvėtos ir tokios prijuostės: baltame fone raudonų, mėlynų (rečiau geltonų, žalių) spalvų lygūs ir rinktiniai ar siuvinėti įvairiai komponuojami ruoželiai: a) išilgai visą prijuostę pakaitomis lygūs ir rinktiniai ar siuvinėti, b) lygūs ruoželiai išilgai visą prijuostę, o apatinėje jos dalyje – skersai lygūs ruoželiai. Pastarosios prijuostės dar buvo pasiuvamos pintais kuteliais. XIX a. viduryje ir II pusėje plito prijuostės, siūtos iš pirktinio išilgadryžio tamsių spalvų audinio bei tolygiai margos vienspalvės. Jos buvo dvipalės ir ties juosmeniu rauktos. Lengvos šilkinės prijuostės dėvėtos ir po kelias iš karto, viršutinė gausiai raštuota. Kitos šilkinės prijuostės buvo siauresnės, siūtos iš 3 dalių, apačioje durtos.

Irma Šidiškienė

Prijuostė tikėjimuose ir dainose. Mažosios Lietuvos merginos ant marginės ryšėjo 3, 5 ar 6 lengvas prijuostes (šiurstelius, šiurstukus). Spalvinė jų įvairovė pastebima dainose: žalio rašto šiurštelis, raudons šiurstaitis, rožėms rašyts šiurstukas. F. S. Bockas knygoje Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen, 5 Bd., 1782–85 [Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinė, gamtos istorinė apybraiža] teigė, kad arčiausiai kūno esanti merginų prijuostė būna žalios spalvos, o būsimosios nuotakos, norėdamos pasirodyti esančios sužadėtos, ja apsijuosia virš kitų. Prijuostės svarba paliudyta ir šio krašto tikėjimuose. Sakyta, kad mergos tur šiuršius labai tvirtai prisirišti, nes jei tropijas kada šiurštą pamesti, tad jaunikį pamesiančios, arba jaunikis mergą apleidžiąs. Vienoje Mažosios Lietuvos žvejų dainoje (Kad įmanyčiau, pusiau dalyčiau/Žalio rašto šiurštelį,/Žalio rašto šiurštelį./Vieną puselę skrynužėn dėsiu,/Antrą į vėlukėlį,/Antrą į vėlukėlį ) subtilia simbolių kalba pieštas sužadėtuvių paveikslas. Noras būti šalia mylimojo, jausti jo artumą čia išreikštas savitu, tik pamario kraštui būdingu poetiniu vaizdiniu – prijuostės dalijimu pusiau ir dėjimu į vėlukėlį.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Toleikių giminaitė, Labotakiuose dėvinti šventadienišką prijuostę, XX a. pradžia / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo